Kitą dieną krovėmės daiktus. Dienos tikslas – aplankyti Khor Virap ir kažkokiu būdų pasiekti Sevano ežerą. Khor Virap yra greta Armėnijos – Turkijos sienos ir ten patekti nėra taip jau paprasta, nes tarpmiestiniai mikriukai ten nevažiuoja. Čia mums vėl pasitarnavo Hayk. Mes turėjome nusigauti iki vietos (Pokr Vedi), kur iš pagrindinio kelio nusuka keliukas į Khor virap, o ten mūsų lauks Hayk draugas, kuris nuveš iki vienuolyno. Belaukdami, kol mikriukas į Khor Virap išvažiuos, pastebėjome dar vieną turistų porelę, besiblaškančią po stotį. Paaiškėjo, kad jie taip pat ieškojo būdų, kaip pasiekti šį vienuolyną. Pakvietėme prisijungti. Kelionėje sutiktų žmonių geografija prasiplėtė iki Rumunijos ir Prancūzijos. Su Khor Virap mums taip kaip Mindaugui nenuskilo, visi keturi vienbalsiai nutarėme, kad yra geresnių vietų ir dėl jos taip toli trenktis, pakeičiant kelias transporto priemones, neverta. Pliusas tik tas, kad pavyko iš arčiau abiem Araratais pasigrožėti. Toks vaizdelis ne vienam armėnui širdį suspaudžia, kai matai savo šalies simbolį – Ararato kalną – Turkijos teritorijoje, toli už sienos. Taip, kažkada Armėnija buvo didelė šalis ir turbūt bjauriausia, kad Turkija vykdyto armėnų genocido nepripažįsta. Hmm… kažkur tai jau girdėta.
Pameditave ties Ararato kalno grožiu, kur kažkada senai labai senai čia prisišvartavo Nojaus arka, dėliojomės tolimesnį dienos planą. Grįžimu iš Khor Virap jau rūpinomės patys – pasiėmėme taksi iki artimiausio didesnio miestelio (Artashat), o iš ten viešuoju transportu grįžome atgal į Jerevaną. Dėl to vėliau gavome velnių nuo Hayk. Beje vietiniai turi linksmą užsiėmimą spėlioti iš kokios šalies mes esame. Kai pirkau ledus miestelyje prie Khor Virap, vietiniai armėnai vienas po kito bėrė visas buvusios Tarybų Sąjungos šalių pavadinimus, o aš vis purčiau galvą. Galiausiai kai vyriškių idėjos išseko, ledų pardavėja tarė savo žodį – Lietuva – ir nušluostė visiems nosis:) Na o tada pagal seną armėnišką tradiciją visi pradėjo pasakoti kas kaip susijęs su Lietuva. Vienas ten tarnavo, kito teta gyvena Vilniuje ir panašiai. Jie visi su pagarba ir mažu pavydu kalba apie Baltijos šalis. Labai smagu papliurpti su armėnais – per mane mes net pora mikriukų praleidome.
Po pietų Jerevane musu su prancūzo / rumunės porelės keliai išsiskyrė. Hayk pasišovė nuvežti mus iki pat Sevano. Vis dar negaliu atsižavėti šiuo žmogumi ir jo moto “Jei gali ištiesti kitam žmogui ranką, jos nesusilaužydamas, ištiesk”. Bandėme ginčytis, kad mes bent jau už benziną susimokėsime. Veltui. Kelione neprailgo: Karabacho konfliktas, armėnų genocidas… Na praktiškai visa Armėnijos istorija per kelias valandas. Beje Sevano ežeras labai pasitarnavo kalnų Karabacho konflikte. Hayk pasakojo, kad jei ne ten pagaunama žuvis, armėnai taip ilgai nebūtų pajėgę kovoti su Azerbaidžanu. Pokalbius pratęsėme jau prie ką tik iškeptos žuvies lėkštės. Atsisveikinome su Hayk. Jis kvietė mus pasilikti dar keletui dienų Armėnijoje ir, kaip mėgstantis kalnus, norėjo mums kalnuotąją Armėniją parodyti. Et, reikėjo turbūt spjauti į tą Gruziją ir priimti pasiūlymą, bet turėjome savo kelionės planą ir bandėme jo laikytis.
Nakvojome Sevano ežero paplūdimio namelyje, visa naktį girdėjome ošiant bangas. Nenuostabu, jos buvo gal kokia 20 metrų iki musu.
Dabar galim drąsiai sakyti, kad armėnų nuoširdumui nėra ribų. Jie dėl tavęs paskutinius marškinius gali atiduoti. Iš pradžių galvojom, kad galbūt mums tiesiog labai pasisekė ir pataikėme ant tiesiog nuostabių žmonių, bet vėliau tai patvirtino tiek mūsų sutikta rumunė, tiek keliomis savaitėmis anksčiau už mus keliavęs Mindaugas. Sakote gruzinai svetingi? Nebendravote tada su armėnais.
Ryte pajudėjome iki Diližano. 200 metrų gražios senovinės gatvės ir muziejus. Tik tiek sugebėjome išspausti iš Diližano. 7 balai ir tik todėl, kad radome nemokamų slyvų pasiskinti bei prisiminėm seną gerą filmą “Mimino“:) Šio filmo garbei miestelyje stovi statula. Kai grįžome atgal į Lietuvą ir dar kartą pažiūrėjom šį filmą, supratom kodėl. Armėnas, padėjęs Mimino, buvo iš to miestelio. Beje Mimino mus atsekė ir į Gruziją, bet apie tai vėliau.
Iš Diližano kelionę tęsėme iki Vanadzor. Autobusas vežęs į Vanadzor jau buvo išvažiavęs, kitas tik rytoj, tad teko kliautis autostopu. Pajuokinę vietinius su neteisingai užrašytu savo tikslo pavadinimu, susitranzavome vaikinuką, kuris mums gan greitai pristatė į Vanadzor stotį. Iš čia mes turėjome sėsti į traukinį, vežantį į Tbilisį. Tačiau traukinys tik vakare, tad mes pasinaudojom proga pusdieniui pabėgti į Armėnijos kalnus. Taip pasiekėme Haghpat kompleksą. Alaverdi miestelyje sutiktas taksistas dar bandė aiškinti, kad vienuolyną pasieksime tik su jo pagalba, tačiau tai nebuvo visiška tiesa. Juokingai pigūs mikriukai ten važiuoja gan dažnai. Netoli Haghpat atrasti tvirtovės griuvėsiai vaizdingame kalnu fone buvo šios dienos vinis.
Grįžtant atgal, turėjome progos šnektelėti su jaunu armėnu, gyvenančiu JAV (anglų kalba buvo šiokia tokia atgaiva nuo nuolatinės rusų). Genocido metais daug armėnų pabėgo į šią šalį. Na ir ačiū dievui, jei ne tai, neklausyčiau dabar “System of a down”:)
Atgal į Vanadzor grįžome su nuotykiais ir su kiekviena minute vis spėliojom ar spėsime į traukinį. Pirmiausiai labai apsidžiaugėme išgirdę, kad mums reikalingas traukinys stoja ir miestelyje prie Haghpat. Bet nuvykę į traukinių stotį sužinojome, kad čia nėra kasų kur mums galėtų parduoti bilietus. Jei būtume bilietus nusipirkę būdami Vanadzor, būtume sutaupę nemažai laiko ir dar daugiau nervų, nes laiko iki traukinio buvo likę ne prūdai, o mes įstrigę kalnuose. Dar daugiau – grįžimui iš Alaverdi į Vanadzor pataikėm ant seno seno autobuso, kuris dusdavo kopdamas į kiekvieną kalniuką. O kalniukai tame regione nemaži. Kelis kartus stojome, kelis kartus vairuotojas tvarkė variklį. Pirmą kartą mačiau, kad variklis butų vairuotojui ranka pasiekiamas nuo sėdynės. Tiesa sakant labai patogu. Gali sau toliau vairuoti, o kita ranka, atidaręs variklio dangti, jį aušinti, pildamas vandenį ar tiesiog sklaidyti rūkstančius dūmus:)
Pagaliau pasiekus Vanadzor nuotykiai nesibaigė. Kasose mums bilietų parduoti negalėjo, nes kompe dingo internetas. Darius galiausiai pats sėdo prie to kompo tinklo ieškoti 🙂 Ilga diena pasitaikė, bet galiausiai mes sėdėjome naktiniame traukinyje į Tbilisį su ranka išrašytais bilietais. Po vidurnakčio pasiekėme Gruzijos sostinę. Bet netikėtumai vis dar nesibaigė. Mūsų nusižiūrėto hostelio neradome. Ten, kur jis turėjo būti vyko didelės statybos. Tiesą sakant visa Gruzija šiuo metu yra didelėse statybose. Chebra deda daug lėšų ir pastangų gražinimuisi ir iš pamatų atrestauruoja sakykim visą miesto centrą. Tą vakarą atrodėm gan apgailėtinai. Nusikalę po ilgos dienos pirmą valandą nakties pilant lietui bandėm ieškoti kur galėtume pernakvoti. Pabandėm dar kelis mūsų turėtus adresus. Veltui. Kojos linko nuo nuovargio, o kuprinė ant pečių su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkesnė. Tokius mus išvargusius ir permirkusius rado vienas taksistas. Išgirdęs, kad mes iš Lietuvos pradėjo berti “Labas vakaras”, “Laba diena”. Pasirodo jis prieš daugiau nei dvidešimt metų yra gyvenęs Lietuvoje. Taip mums besišnekučiuojant jis mus nuvežė į jo pasiūlytą hostelį. Pagaliau trečią nakties mūsų galvos pasiekė pagalves.
Pirmoji šios dienos pamoka: jei mikriuke atsisėdi tarp keturių armenų, kelionė tikrai neprailgs. Beje keistas fenomenas. Jie visi keturi vienu metu gali kalbėti ir susišnekėti:)
Antroji pamoka: jei traukinys stoja numatytoje stotelėje, dar nereiškia kad galėsi įlipti.
Trečioji pamoka: vogtos slyvos pačios skaniausios.