Po keleto skrydžių Helsinkis (tik Linai) – Vilnius – Talinas – Tbilisis, keturių valandų laukimo autobusų stotyje ir po ilgos keliones mikriuku per kalnus Tbilisis – Jerevanas, pasiekėme Armėniją. Čia mus pasitiko vasara su trisdešimties laipsnių šiluma ir bei pirmieji armėnai iš couchsurfing’o. Keitykloje pasiėmėme armėniškų pinigų – dramų ir pasijutome laaabai turtingi, nes saujoje gniaužėme virš 100000. Trumpa kelionė iki mus priėmusio couchsurferio namų. Buvome taip nusikalę, kad tik įsikūrę, lūžome valandėlei ir tik vakarėjant išėjome apžiūrėti Jerevano centro: žymiųjų jo kaskadų bei šokančių fontanų. Fontanais Jerevanas nesiskundžia, kiekvienas save gerbiantis skverelis ar aikštė turi bent po vieną. Dar vienas geras ir labai gyvenimą palengvinantis dalykas tai geriamo vandens fontanėliai. Iš pradžių į juos žiūrėjome įtariai, bet išdrąsėjus tai buvo tikra atgaiva. Vakarą vainikavo armėniškas šašlykas su daržovėmis, vietinis alus bei senas geras limonadas Tarchun 🙂 Mmm… gėris.
Šašlykai delno dydžio su kaulu skanūs ir sultingi. Taip užsipuotavome, kad kiekvieną vakarą pagrindinėje miesto aikštėje vykstantį šokančių fontanų pasirodymą nusprendėme atidėti kitam vakarui.
Kita diena iš ryto taksi ir mikriukų pagalba keliavome aplankyti Etchmiadzin katedros bei Zvartots griuvėsių. Katedroje pasigavę vieną jų vienuolių bandėme iškvosti kuo skiriasi mūsų tikėjimas nuo jų. Pasirodo pagrindinis skirtumas, kad jie nenaudoja švesto vandens. Saulei po truputį kylant aukštyn ir vis labiau kaitinant orą skubėjome į kitą savo turistinį tašką – Zvarnots griuvėsius. Kasoje teko susimokėti ne tik už įėjimą, bet ir už fotoaparatą. Kitą kartą ten būdama futiką sukiščiau giliai į kuprinę, nes tiesą sakant teritorijoje nebuvo nei gyvos dvasios, kas butų galėjęs mus patikrinti.
Radome tik keletą gyvačių išnarų, turbūt tai vieninteliai vietiniai toje dykynėje ir joms manau mažai rūpi su fotoaparatu mes ar be jo 🙂 Etchmiadzin katedrai už jos senumą duodu 8 balus, Zvartnots už nuostabų vaizdelį Ararato fone 9.
Ir ką gi mes darytume be armėniško draugiškumo. Po Zvartnots sunkiai sekėsi stabdyti mikriukus atgal į miestą, tačiau mus paėmė eilinis armėnas vardu Hayk ir ne tik kad nemokamai nuvežė ten kur mums reikėjo, bet ir išgirdęs, kad ryt planuojame aplankyti Sevano ežerą, suskubo skambinti visiems ką pažįsta, kad musų kaip turistų už nakvynę per daug neapiplėštų.
Po pietų patraukėme aplankyti Geghard ir Garni šventoves. Ir ne bet kaip, o su Lexus džipu, kurį vairavo vietine televizijos žvaigždutė. Tai buvo mūsų antrieji couchsurferiai. Buvo labai linksma stebėti kaip lankytojų akys pasidaro kvadratinės, kai pamatydavo jį. O mums kas, mums dzin, mėgaujamės patogiu važiavimu kalnų keliukais, nes nesijaučia duobių ir šveičiam sau čiurčchelą:) Geghard vienuolynas garsėja savo šventu vandeniu ir dar tuo, kad jame saugomas Jėzų Kristaus šoną pradūrusios ieties smaigalys. Garni tuo tarpu mena laikus iki krikščionybės, kai buvo garbinami senieji dievai. Sakoma, kad vieną iš dievų vaizduojančią geležinę statulą įkaitindavo iki raudonumo. O tada į jos glėbį dėdavo ką tik gimusį kūdikį. Vat tokių piktų dievų kažkada gyventa ir tokių aukų jie reikalavo. Geghard dėl savo istorijos nusipelno 8, o Garni šventykla, dėl įspūdingos lokacijos gauna 9 balus. Beje Garni skardžio apačioje matėsi tokio pačio tipo uolos, kokias turi Airija Milžinų kelyje.
Šios dienos topas: turbūt skaniausios pasaulyje spurgos. Ačiū Hayk už tai.
Jau užuodžiu kaip virtuvėje kvepia gaminamas azijietiškas plovas su daug daug aštrių prieskonių. Lekiam ragauti.
P.S. Mamos, mes vis dar gyvi. Gyvenam pas teroristą musulmoną iš Pakistano :), važinėjam su paklaikusiais taksi – kamikadzėmis vairuotojais, bet vis dar gyvi.