Ilgai buvome be interneto. Buvome tokiose vietose, kur net su elektra sudėtinga, bet viskas nuo pradžių.
Pernakvoję Tbilisyje, patraukėm į Kachetijos regioną ieškoti nuotykių. Pasirodo ne visada galima pasikliauti ką rašo Lonely planet kelionių vadovai. Vietiniai mums rekomendavo Davit Garedža pasiekti per Sagaredžo (o ne per Rustavi), nes iš ten kelias šiek tiek geresnis. Taip ir padarėm. Nuo Sagaredžo iki Davit Garedža komplekso apie 50 km, bet kad jį pasiektume teko gerokai patuštinti piniginę, nes viešasis transportas iki ten nevažiuoja, tad teko samdytis taksi. Na bet buvo verta. Vienuolynas ant Azerbaidžano sienos ir tapti nelegalais labai lengva (keliukas palei vienuolių celes eina ir nueina į Azerbaidžaną, nėra jokių ženklų), nors dėl to turbūt labai pergyventi nereikia – pasienį saugantys kareivukai ne tik pozuoja nuotraukoms, bet manau, jei būtų reikalas, ir atgal į Gruziją pargintų. Uolos, olos ir “Marso kanjonai” nuostabiai atrodo, o dar kalnų ereliai, besukantys ratus virš mūsų galvų.
Trumpai tariant, kad ir brangu, bet Davit Garedža gauna 9 balus už nuostabų kalnų grožį.
Po vienuolyno grįžome atgal į pagrindinį kelią ir patraukėme į Signagį pernakvoti. Žinoma vakaras neapsiėjo be šašlykų ir vyno. Kaip ne kaip esame Gruzijos vynų regione. Beje jau pradedame pastebėti, kad su nakvynėmis didelių problemų neturėsime. Kai atvykęs išlipi miestelio autobusų stotyje tereikia nutaisyti pasimetusio turisto žvilgsnį ir kokios trys bobutės viena per kitą siūlo tau lovą už 20 larių:) Dar už 5 larius gauni naminio vyno:)
Kitą dieną turėjome pasiekti Telavį. Deja atėję iki autobusu stoties sužinojome kad vienintelis tos dienos autobusas į Telavį jau išvykęs (vis nepasimokom po Diližano). Vietiniai suskubo ieškoti išeities. Keletas minučių “brainstormo” tarp mikriuko vairuotojų ir mes su persėdimais pasiekėme Telavį (beje tai miestas, į kurį norėjo prisiskambinti Mimino, deja operatorė sujungė su Tel Avivu).
Kelionės metu pastebėjau vieną gruzinų ypatybę, kurią mes, lietuviai, irgi kažkada turėjome, tačiau europėjant tai praradome. Tai bendruomeniškumas. Įsivaizduokit važiuoji sau mikriuku, pakelėje stovi senučiukė, ji susistabdo mūsų mikriuką, duoda vairuotojui kibirėlį slyvų, persimeta keliais žodžiais ir atsisveikina. Mes vėl pajudam. Už keliu kilometrų stovi kita bobutė, vairuotojas prie jos sustoja atiduoda gautą kibirėlį slyvų ir važiuoja toliau savais keliais. Pamėginkit dabar Lietuvoje įkišti vairuotojui kibirėlį slyvų ar maišelį obuolių ar stiklainį medaus, kad nuvežtų į kitą kaimą.
Telavis vienas tų didžiųjų statybos projektų, kur visą miesto centrą iš pagrindų perstato ir perkloja gatves. Tad pakliuvom į didelį dulkių debesį. Be to statybos tokios intensyvios, kad jos nesustoja ir naktį. Įsivaizduokit, trečią nakties pramerkiu akis, o buto balkone statybininkas kažką remontuoja:)
Kadangi turėjome dar pusdienį laisvo laiko, palikę kuprines Telavio TIC, leidomės apžvalgyti apylinkes. Griebėm du taškus. Nekresi vienuolyną ir Gremi bažnyčią. Į Nekresi paprasti mikriukai nevažiuoja, tad vairuotojui paleidus pagrindiniame kelyje dar kokius 2 km teko pėdinti pėsčiomis. Pasiekę kalno papėdę buvom jau gerokai išvarginti saulės, tad net kalbos nebuvo tęsti kelionę pėsčiomis. Sėdome į traukinuką, vežantį iki vienuolyno. Jei ne vaizdelis į Kachetijos lygumas, tai nelabai verta tiek trenktis. Nekresi gauna 7. Kita stotelė prie pat kelio esanti Gremi bažnyčia taip pat gauna 7. Iki jos pavyko sėkmingai ir greitai nutranzuoti.
Telavyje apsistojome netoli piliaitės, pačioje miesto širdyje pas mergaitę iš Vajomingo. Išsikalbėję, kad planuojame vykti į Tušetiją, ji susiskambino su savo draugu, kuris yra kilęs iš tų vietų ir ten vežioja turistus. Kaina kaip supratau pas visus tokius vairuotojus vienoda – 50 larių žmogui į vieną pusę. Taigi kitą ryta prasidėjo mūsų kelionė į urbanizacijos nepaliestą kalnų regioną.
Jei Davit Garedža buvo kaip sakoma “in the middle of nowhere” (liet. nieko viduryje), tai Tušetija iš viso kaip iš kitos planetos. Tad jei kas norit pabėgti nuo žemės paviršiaus tai kaip tik ta vieta. Ji pasiekiama tik su džipais, kuriuos geriausiai, kad vairuotu vietinis, nes nežinant kelių, galima greitai bėdos turėti. Matėm tokių drąsuolių “važiuosiu pats”, įstrigusių kalnų keliukuose ir negalinčių iš vietos pajudėti. Kelionė trunka 6 – 8 valandas kalnų serpantinais, kurie vietomis paplauti vandens, vietomis tokie siauri, kad vienas automobilis sunkiai telpa. Kiek vietiniai mums spėjo papasakoti, tai dabar keliai nepalyginti geresni, kažkada čia pravažiuodavo tik seni geri tarybiniai sunkvežimiai arba kartą per savaitę skraidydavo kažkas panašaus kaip Mimino sraigtasparnis.
Kai grįžę dar kartą peržiūrėjom filmą, net krykštavom, kai pamatėm, kad Mimino skraidė iš Šenako miestelio, kuriame mes nakvojome. Beje miestelio vaizdai filme ir matyti gyvai niekuo nesiskyrė. Po 40 metų viskas liko taip pat. Va taip užkonservuota yra Tušetija.
Svečių namuose mus pasitiko vairuotojo tėvas. Nakvynė pas jį kainuoja 20 larių. Plius po 10 larių už vakarienes. O jau pačios vakarienės tai kaip pataikysi. Viena buvo superinė su skaniu vynu ir khinkaliais, per kitą nepasakyčiau, kad prisivalgiau 🙂 Užtat kokia kompanija! Šeimininkas baisiai įdomi asmenybė. Jo vakarinių istorijų galima klausytis valandų valandas. Turbūt labiausiai sužavėjo tai, kad jis vienintelis visame Šenake lieka žiemoti. Kaip jis pats sakė: “puse metų būnu tik aš ir zuikiai su vilkais”. Be visa ko jis yra ir savamokslis regiono daktaras. Kadangi Mimino laikai jau istorija ir į kalnus niekas sraigtasparniais nebeskraido, tad jei kokios sveikatos problemos, vietiniai eina pas jį. Žinoma gydymo galimybės pas jį labai ribotos. Neperseniausiai vienas turistas per arti priėjo prie kalnuose besiganančių avių bandos ir gavo skaudžią pamoką, kai avis ganantis šuo jam į šlaunį įsisegė. Spėkit kaip tas smalsuolis buvo gydomas? Dozė naminukės iš vidaus ir dozė naminukės iš išorės:)
O dabar apie pačią Tušetiją. Regionas išskirtinis ne tik mažai žmogaus paliestu gamtos grožiu. Jis taip pat didžiuojasi savo gynybiniais bokšteliais. Pavyko iškasti tik tiek, kad tie bokšteliai turėjo dvejopą paskirtį. Taikos metais jie tarnaudavo kaip maisto sandėlis, o kai tarp vietinių gentelių kildavo nesutarimai, ten vietiniai tupėdavo, kol kaimynų gruziniškas kraujas ataušdavo:) Regionas tvarkosi, statomas didelis turistų informacijos centras, kuriame galima gauti informaciją apie track’ingo maršrutus kalnuose tarp gyvenviečių. Kadangi visuose Tušetijos kaimeliuose galima gauti nakvynę, yra galimybė net visai neblogą kelionę susiorganizuoti. Išėjus tarkim iš Omalo, pernakvoti šalia esančiame kaimelyje, per kitą dieną pasiekti dar atokesnį kaimelį, o iš jo patraukti dar giliau į kalnus. Itin aistringiems kalnų mylėtojams galima pamėginti kalnais nueiti iš Tušetijos iki Kazbegi (mes pasirinkom civilizuotesnį kelią per aplinkui maršrutu Tušetija – Telavis – Tbilisis – Kazbegi. Baisiai didelis ratas). Tušetija mano kuklia nuomone gauna 10.
Beje gavę žemėlapius iš pradžių nesupratom kodėl kai kurios vietos pažymėtos, kad ten moterims eiti negalima. Iškvotę vietinį paaiškėjo, kad senieji Tušetijos gyventojai tikėjo, kad jei moteris nueis į tas vietas, ištiks nelaimė. Taip kad būkit atsargūs, mes šito nurodymo nepaklausėm. Susiję tai ar ne, bet kitą rytą nubudome nuo garsaus BUM. Dagestano pusėje įvyko toks sprogimas, kad mūsų gryčiukės langai suvirpėjo. Šeimininkas pasakojo, kad dagestaniečiai per kalnus ir į Tušetiją kartais užklysta.
Pravėdinę smegenis vienuose kalnuose, leidomės į kelionę, kad pasiektume kitus. Pirmoji atkarpa Tušetija – Telavis, kaip ir į priekį duobėta, tačiau su gera kompanija. Rugsėjo pabaiga tai toks metas, kai sezonas jau baigiasi ir visi vietiniai leidžiasi iš kalnų į lygumas peržiemoti. Vienas Tušetijos gyventojas kaip tik leidosi su mumis, tad turėjome progos pasiklausyti dar daugiau istorijų iš vietinių gyvenimo. Pakeliui sutikome daug avių bandų ant kelio. Jas taip pat pargena žemyn peržiemoti. Beje visos didelės aviu bandos turi turėti ir ožių. Jie reikalingi tam, kad kaimenė greičiau judėtų, jie visada žygiuoja pirmi ir veda paskui save ne tokias drąsias avis.
Kelionė iš Telavio į Tbilisį buvo gan greita, o tada mūsų laukė dar vieni serpantinai į Kazbegi. Šį miestelį pasiekėme jau visai sutemus, bet dėl nakvynės ilgai sukti galvos nereikėjo. Tik išlipus tuoj prisistatė moteriškė ir už 20 larių pasiūlė lovas. Dar spėjome nueiti į vietinę kavinę suvalgyti gruziniškų šašlykų, kurie nebuvo tokie skanūs kaip ragauti Armėnijoje, o ir kainos kaip turistinėje vietoje šiek tiek užkeltos. Bet buvome visą dieną nevalgę, tad nelabai rūpėjo.
Šiandien po apsipirkimo Google parduotuvėje:) aplankėme Gruzijos simboliu laikomą Gergeti bažnyčią, užlipome pasigėrėti Gergeti ledynu, taip ir praėjo visa diena. Laikas kalnuose bėga visai kitaip. Kazbegi gauna 9. Ryt patrauksime į vakarus link juodosios jūros. Et liko tik savaite…