Podgorica

Keliaujame išbandyti Prokletije kalnus. Šių kalnų viena gražiausių vietų yra Valušnica. Ten mes ir taikomes. Mašiną paliekame Grebaje slėnyje. Jau nuo čia viršukalnės dovanoja daug gerų vaizdų, o tai kas pačiuose kalnuose laukia? O patys kalnai su siurprizais. Mano turimi žemėlapiai netikslūs, geresnės info gauti nepavyko na ir turbūt tas prakeiksmo efektas prisidėjo, kad pasukome ne ten kur reikia ir galiausiai atsimušėme į aklavietę. Atgal tiek pat leistis buvo gaila, tad persikvalifikavome į bekelės turistus. O vaikyti, kiek ten buvo reikalų. Kol galiausiai išsimušėme atgal į trasą buvome kapitaliai nusikalę. Deja trasa, kurioje stovėjome buvo ne ta, kurios mums reikia. Valušnica smagiai mums mojavo sėkmingai nutolusi, o ne priartėjusi. Iki tamsos 2,5h. Niekaip nespėsime. Tenka keisti planus. Visai čia pat Karaula uola. Ten mes ir patraukiame. Šį kartą į Valušnica ir prie jos prigludusią daubą apžiūrėsime iš toli, kas nėra visai blogai. Nuo Karaula uolos matėsi visas kalnų masyvas aplink. Puiki vieta panoraminiams vaizdams. Nusileidę galėjome savimi didžiuotis aukščiausią tašką pasiekėme nenaudodami jokių cheat kodų. Tiesiai nuo slėnio iki pat 1900m aukščio. Dar vienas išskirtinis šių kalnų bruožas, kad čia nėra žmonių. Per visą mūsų pravaikščiotą pusdienį nesutikome nei vienos gyvos dvasios. Visi kalnai vien mums. Čia tau ne Morskie Oko Zakopanėje.

Grįžus prie mašinos dar turėjome šiek tiek dienos šviesos, tad namo dar neskubėjome. Pasukome apžiūrėti Ali Paša versmes. Galėtų būti graži vieta ir Belmontas graužtųsi nagus, jei tik per ten sukaltus mielus tiltelius nevestų karvių, o šalia esančiose pievelėse neganytų avių. Neįlipti į jų paliktas dovanėles tiesiog neįmanoma. Kaip tik praėjusį vakarą su šeimininku turėjome šitą temą, kad vietiniai o ir pati valdžia nelabai ieško būdų kaip tai ką turimą gero saugoti ir tausoti. Šeimininko parodytas pavyzdys buvo šiukšlių konteineriai, dovanoti ES. Daugelis jų yra jau sulūžę, nes konteinerius gavo, o pasirūpinti kad jie tvarkingai stovėtų valdžia nepanoro. Numetė juos kur papuolė, taip jie ten sklypę ir stovi su nurautais ratukais ir be dangčių, o katės ir varnos tampo šiukšles po apylinkes.

Vakarienę vėl turėjome toje pačioje vietoje kaip praėjusį vakarą kavinėje Ukus, kuri net google žemėlapiuose nepažymėta. Pirmą kartą abu pavalgėm už 7EUR (aš išbandžiau Pasulj pupelių ir mėsos troškinį už 2EUR), antrą kartą nusprendėme labiau pasitaškyti ir gavosi 9EUR (šį kartą tai vietiniai balandėliai čia sarma vadinami už 3eur). Seniai aš tokių maisto kainų nemačiau.

Blusiukas – mūsų angelas sargas iki Valušnicos

Ryte prie durų radome naują porciją rakijos. Geras gyvenimas. Šį kartą užsispyrėme pagaliau pasiekti Valušnica. Metame rakiją į kurprinę ir važiuojame atgal iki Grebaje slėnio. Šį kartą čia jaučiames kaip senbuviai. Puikiai žinome kurie keliai geresni, kur galėsime pasidaryti pit stop, pasipildyti vandens ir panašiai. Prie mūsų žygio prisijungia vietinis ciucikas. Su juo mes ir pasiekiame tą visų apdainuotą Valušničos viršukalnę. Tikrai verta. Nuo viršukalnės atsiverianti panorama įspūdinga. Dauboje prapėdinam krioklius. Kam įdomi archeologija, šalia krioklių yra Magna mater akmuo. Akmenyje neolito laikus siekianti piešinys. Besileidžiant prie mašinos debesys galop persiverčia per kalnus ir pradeda lyti. Į mašiną grįžtame mėšlinais batais, bet laimingi. Mūsų padarytas maršrutas 13km.

Mūsų prisukti 13km pažymėti žaliai

Orų prognozės ateinančias dienas nedžiugina. Ateinančią savaitę Juodkalnijoje lietūs. Vartome apylinkių žemėlapius ir dėliojamės kur patrauksime toliau, kad išvengtume lietaus. Akys net iki Graikijos nukrypsta. Bet pirma reikia įvažiuoti bent jau į Albaniją, o kad įvažiuotume reikia pasikeisti mašinos dokumentus, nes dabar juose šviečia raudonas štampas, kad kirsti sienos negalime. Padla nuomos kompanija ragelio nekelia jau antra diena iš eilės. Teks krautis daiktus ir bildėti atgal iki Podgoricos su jais asmeniškai pašnekėti. Zip line per Taros kanjona nukeliame geresniems laikams.

Kaip dainuoja viena albanė: IDGAF

Atsisveikiname su nuostabiu šeimininku Gusinės miestelyje. Labai charizmatiška asmenybė. Pasiilgsiu jo pasakojimų, kaip jis Jugoslaviją sugriovė 🙂 Gauname dar rakijos į kelionę, dar paparašau parodyti jo senelio saugotą Ilyrijos akmenį (todėl Illyria casa). Viskas, darbai čia atlikti.

Na beveik atlikti. Kadangi oras vis dar leidžia trumpam nusukame iki kito slėnio. Ropojana priglaudė aukščiausias višukalnes Juodkalnijoje – tai šventoji trejybė su Zla Kolata priešakyje. Tiesa viršukalnės šiandien kuklinasi ir galvas suslėpusios debesyse. Pjauname slėniu tol kol mūsų Fabia džipas leidžia, o tada sustojame prie Žiogo akies (Oko Skakavice) – galingos ir spalvotos karstinės versmės. Šitam slėniui karstinių versmių tikrai netrūksta. Šioje vietoje gimsta upė. Sekame paskui vandens tėkmę ir netrukus pasiekiame Gerla krioklį, įsispraudusį tarp uolų. Gaila, kad orai išveja mus iš šių kalnų masyvo. Būtume turėję dar vieną dieną, būtume labiau išvaikščioję kalnus aplink Ropojanska slėnį (ežerų slėnis Buni Jezece) arba pasikėlę iki Krošnjin prolaz arba jei šitas pasirodytų ne pakankamai ekstremalu gal net Šuplja vrata būtume pasiekę.

Vietiniai sako: Sve planine na jednu, Prokletije na drugu stranu. Iš tiesų, Prokletije turi savo šarmo. Iš pradžių pykau, kad kaip čia jie nesusitvarko ir nesužymi kelių, kad būtų lengviau turistams keliauti, tačiau dabar palieku šiuos kalnus su emocija, kad tegul taip ir lieka. Prakeiktuose kalnuose nieko negausi už ačiū. Nori iki viršukalnės? Asfaltuoto kelio iki pat viršūnės nebus, jokių cheat kodų, jokių palengvinimų, jokių sukramtytų ir ant lėkštutės paduotų sprendimų. Žygį pradedi nuo pat slėnio apačios ir kelius iki viršūnės turi susirasti pats. Prakeiktuosius kalnus turi užsitarnauti. Iš tiesų užsitarnauti. Informacijos mažai, reklamos mažai, turistų masės čia nėra. Daug neatrastų kelių, neištyrinėtų uolų, neišlandžiotų urvų. Tad tai vis dar yra nepaliestos laukinės gamtos šventovė. Tokie taškai jau darosi retenybė Europos žemėlapyje.

Albanijos alpės liko mums už nugaros. Dabar valgome turbūt prabangiausiame Juodkalnijos restorane pavadinimu Porto, su fontanais palmėmis ir papūgomis žiemos sode.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *