Gusinje

Neblogas uždavinys susikrauti daiktus dviejų savaičių kelionei į mažą Ryanair kuprinytę, kuomet planuojamos keliones temperatūros svyruos nuo lengvų minusiukų kalnuose iki 20 šilumos prie jūros. Bet jau ne kartą įsitikinau, jog keliaujant lengvai, kelionė supaprastėja 10 kartų.

Berlyną pasiekėme dar neprašvitus. Su lengvomis dramomis susiradome S9 liniją. Google rodė kad mums reikia 10min važiuoti dviračiu iki 5 terminalo, o aš mačiau kad mūsų terminale yra stotelė. Tada dar knisom kišenes, nes Vokietijoje viešajame transporte vis dar reikia kaukių. Galiausiai 3,8 EUR + 40 min ir mes jau prie Berlyno sienos ieškome to žavaus bučinuko, nes juk nesėdėsi oro uoste tris valandas. O tada bildu bildu atgal į oro uostą. Paliekame tą prie batų limpantį, stiklo šukėmis nusėtą, šlapimu atsiduodantį ir su pachmielu po vakar bundantį šeštadienio Berlyną.

Išlipus iš lėktuvo Podgoricoje automatu įsijungia šypsena: 360 laipsnių kampu miestelis įrėmintas į kalnų grandinę. O taip, laukia geros atostogos. Bet pirma techniniai darbai. Darbas nr1 pasiimti mašiną. Ir čia prasideda smagumai. Mano kreditinė kortelė netinka, nes ne aš dariau mašinos rezervaciją, kad nereiktų kreditinės mūsų paimtas pilnas mašinos draudimas netinka, nes ne iš jų kontoros jį pasiėmėm. Atšaukti ir perkurti užsakymo negalima, nes greičiausiai bus paskaičiuotos aukštesnės kainos, o norint užsukti į Albaniją dar turėtume prisimokėti 55eur. Žioplo turisto mokestis šį kartą siekia 210 eur. Dabar mūsų mašina dvigubai apsaugota ir turi du draudimus. Burbėdami susimetame daiktus į bagažinę. Robertas pyksta ir draskosi marškinius ir grasina tikrai kur nors šitą automobilį įbrėžti.

Darbas nr2 įsiregistruoti nakvynės vietoje ir pradėti planuotis ką mes veikiame. Atvykstame į vietą, skambinu šeimininkui, šeimininkas sako pirma atsiusk savo ID kortele, tada duosiu kodus kaip į apartamentus įeiti. Bandau vienaip, kitaip, bet interneto kaip neturiu taip neturiu. Bliot. Skambinu vėl atsiprašinėju ir pažadu visais šventaisiais kad ID tikrai atsiusiu kai turėsiu internetą, duok tuos velnio kodus.

Darbas nr3 maistas. Ryt sekmadienis, tad parduotuvės nedirbs, reik pasirūpinti šiandien. Išlepinti mes mamos Maximos. Kai šitas atlikta reikia ieškoti kur šį vakarą pavalgyti. Nusižiūrime už 100m esantį kepsnių restoranėlį „Steak house – Grill fish & meat“. Aptarnavimas labai chaotiškas bet labai paslaugus. Padavėjai atsiprašinėja, kad čia šiandien pas juos anšlagas. Mes anšlago nematome bet teik jau to. Prieš atnešant mūsų patiekalus gauname dar vaišių nuo šefo: žuvies užtepėlė tiesiog puiki. Tyčia užsisakau vos vos ugnies gavusį kepsnį. Pažiūrėsim ar jie moka elgtis su mėsa. Pasirodo moka. Krevetės su tradiciniu Juodkalnijos buzara padažu tokios šiaip sau. Sumokame 50eur, bet išeiname su tokiais dviprasmiais jausmais.

Prieš paliekant Podgoricą dar turime trečią darbą – gauti internetą. Šitas paprasčiausias: 10eur ir 500BG tavo

Dabar jau galim pradėti kelionę. Apvaikštom vakarinę Podgoricą. Pažiūrim kaip sekasi stovėti Puškino skulptūrai. Prasieiname promenada palei upę. Sustojame prie atminimo lentos Maskvai trumpiems pasvarstymams iš kur čia dažų gauti ir atlikti Astros Astrauskaitės manevrą. Dažų negavę, judame toliau.

Kitą rytą aplankome Podgoricos Niagaros krioklius. Na tas kalnų upės žydrumas tiesiog užburia. Bet va kur tikrai galime didžiuotis Lietuva tai jos švara. Per šiuos 30 metų mes tikrai gerai šiuo klausimu ūgtelėjome ir dabar lankantis tokiose valtybėse kaip Juodkalnija, net bloga darosi kokie čia šiukšlių kalnai.

Su Podgorica atsisveikiname, metas vingiuoti į kalnus. Mūsų nakvynė tiesiausiu keliu už 2h, tačiau mes pasukame kuklesniais keliukais ir google paskaičiuoja kad kelione truks 5h. Pirmas rimtesnis sustojimas ir lengvas prasivaikščiojimas nutinka ties Bukumirsko ežeru. Kalnai gražūs, bet abu ežeriokai gerai padžiūvę, tad įspūdžio nepalieka. Aš nepaleidžiu minties rasti gražesnį ežerioką. Judam kalnais toliau. Visas maršrutas driekiasi tokiu keliu, kur telpa vos viena mašina, jei iš priekio atvažiuoja kokia rimtesnė mašina, ratams nepakibti lieka mažai vietos. Žodžiu važiuoti smagu, o tada atsimušam į dar smagesnį kelią. Trumpas sustojimas. Susižvalgome su Robertu. Perkvalifikuojame mūsų Fabia į džipų kategoriją ir pasileidžiam dardėti visureigių takais. Taip pasiekiame Rikavac ežeriuką. O vat šitas tai jėga, o aplink nesibaigiančios kalnų grandinės. Kai jau vėjas išpučia viską, ką galėjo iš mūsų išpūsti, dardam atgal link civilizacijos.

-Seni, tavo tulikas be durų! -O ka čia vogti?

Likus gal valandai iki Gusinės miestelio akis patraukia iš medžio sukaltas kabakėlis pakabintas ant šlaito. Ilgai svarstyti netenka, sukam vairą link jo. Radmilica atmosfera tiesiog superinė. Ant krėslų kailiai, gultai su vaizdu į slėnį, prie baro išstatyta daug vietinio geralo, kažkas stebi gamtą su žiūronais kažkas žolę rūko. Žodžiu visi suras ką čia veikti. Braukiame visus susiplanuotus taškus iš mūsų šios dienos maršruto, googlinam kiek prolimių gali turėti vairuotojas ir pasileikam valandėlei kitai čia.

Kai pasiekiame mūsų nakvynės vietą, aplink jau visai naktis. Bet diena net nesiruošia užsidaryti. Mus priimti pasitinka albanas Gjovalin arba tiesiog Džon. Dvi dienas dabar gyvensim Dragijos miestelyje, kurio populiaciją sudaro 7 žmogeliukai. Nusprendžiame priimti šeimininko kvietimą ir išeiname su juo į miestą. Kompanija – visiškas internacionalas. Prie staliuko susėda Lietuva, Albanija, Vokietija, Singapūras ir JAV. Kalbos iki valios.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *