Sukalbėję trumpą maldelę už kaimyną, krovėmės daiktus. Šiandien turime kirsti Bolivijos – Peru sieną. Tačiau prieš tai dar yra reikalų.
Pasigavom mikriuką, palaukėm, kol vairuotojas surinks jį pilną žmonių ir dingom iš jau atsibodusio miesto. Visi sutikome, kad La Paz 3 dienų mūsų laiko nebuvo vertas. Atsisveikiname su aukščiausiai esančia sostine pasaulyje. Beje Peru regione kur mes ateinančias dienas makaluosimės yra ir auksčiausiai esantis gyvenamas kaimas pasaulyje. La Rinkonada įsitaisiusi virš 5km. Mes irgi šiuo metu dirbam ties adaptacija, kad jau visai netrukus pasiektume tokias aukštumas.
Kažkur pusiaukelėje tarp La paz ir pasienio stovi mažas kaimukas vadinamas Tiwanaku. Ten mes ir išlipome.
Iš pažiūros kuklus panešiotas kaimas slepią istoriškai ir architektūriškai svarbius UNECSO saugomus griuvėsius. Tiwanaku gentis atsirado maždaug 200m. pr.kr. ir gyvavo apie 1000 metų. Inkai palyginimui karaliavo vos 100metų. Inkai buvo tie, kurie nukariavo Tiwanaku ir perėmė jų žinias. Perėmė akmenų apdirbimo ir pastatų statymo amatą. Žmonės kalba kad jie pirmieji (ne inkai) pradėjo daryti operacijas žmonėms ir panašu, kad iš Tiwanaku genties inkai perėmė madą turtingųjų šeimų vaikams spausti galvas taip, kad jos augtų pailgos. Tai man priminė vieną Indiana Jones nuotykį, kur jis lakstė su krištoline kaukole po Pietų Ameriką. Tai va tos kaukolės forma buvo idealas, kurio siekė tiek Tiwanaku tiek vėliau Inkų gentys.
Tiwanaku griuvėsių lankymas skausmingas reikalas piniginei. 20bobikų iki miestelio, 10 bobikų iki griuvėsių, patys griuvėsiai 100bobikų (vietiniams 15) ir dar reikia sugalvoti kaip vidury laukų susistabdyti pilnai užgrūstus mikriukus ir nuvažiuoti iki sienos. 100 bobikų, kaip vėliau paaiškėjo, galima ir nemokėti, nes į griuvėsius yra du įėjimai: vienas saugomas, kitas ne.
Grįžę į kelią, kaip jau minėjau, turėjome problemų, nes mikriukai nestojo (jie juk neišvažiuoja iš La Paz kol nebūna pilni). Vienintelė mūsų viltis tokie pat kvaili turistai, kurie išlips iš mikriuko Tiwanaku miestelyje, o mes užimsime jų vietas, nes taksi kainos iki sienos nedžiugino. 300 bobikų kažkaip nei turėjome, nei norėjome mokėti. Nežinau kas susišvietė šalia buvusiam taksistui, panašu iš nuobodulio jis pasiūlė mus iki sienos nuvežti už 80BOB. Lipau aš į tą taksi ir galvojau į kokius miškus jis mus už tokią kainą nuveš. Tačiau viskas baigėsi gražiai ir mes po pietų jau buvome susitvarkę visus migracijos popierius.
Prisimenat pasakojau kaip oro uoste medžiojau vietinę SIM kortelę? Ant pasienio ją pavyko gauti už kelis PEN iš vietinio kiosko. 10 kartų pigiau. Vagišiai oro uostai.
Mikriukas iki Puno mus nuvežė už 10PEN (kai į priekį su autiku mokėjome 20 plius stoties mokesčiai), tad visada pravartu pasiklausinėti alternatyvų. Išmokėme Agnę žaisti štuką, kad prastumtume laiką ir 10val vakaro jau sėdėjome autobuse į Kuską.
Buvo po 4 ryto, kai atsidanginome į Kuską, o tiksliau į Qosqo, jei kalbėtume kečua kalba, kas reiškia bamba. Taip, šis miestas buvo inkų imperijos bamba. Nuo čia viskas prasidėjo, netoli nuo čia viskas ir pasibaigė. Palaukę kol prašvis ir palinksminę vietinius spiegimais dėl po kišenes landžiojančių žiurkių, sėdome į taksi ir į mūsų viešbutį. Kai išėjome į miestą parduotuvės tik atsidarinėjo. Už brangiai pasėdėjome Starbucks, prisikirtom šviežių bandelių iš vietinės kepyklėlės ir stūmėm laiką iki turo po Kusko miestą. Nemokamų turų po šį miestą yra šeši, tad rinktis yra iš ko. Mes nusprendėm nesirinkti mainstream‘o ir pabėgom iš pagrindinės aikštės į šalimais esančią Regocijo aikštę. Ten nusižiūrėjome mergaitę su garsintuvu, su ja ir pasilikome. Turo metu gavome padegustuoti keptos lamos, o turo pabaigoje prie akių buvo pagaminta sevičė. Deja jos gamybos aš jau nebeišvydau, nors bandžiau laikytis iki paskutiniųjų. Vietinės bacilos paėmė viršų. Dar bandžiau gelbėtis kola, tačiau jau buvo per vėlu. Vakarą praleidau karščiuojant lovoje. Turas baigėsi visai netoli Qorikancha ten mes ir įkišome nosis. Qorikancha kečua kalba reiškia „vieta, kuri turi aukso“. Inkų laikais ši šventykla visa buvo padengta auksu. O tada atėjo dėdės konkistadorai. Galiu spėti kokios buvo jų fizionomijos pamačius tonas aukso. Auksą žinomą jie nulupo nuo sienų ir išlydė, šventyklą dėdės misionieriai nugriovė ir pastatė bažnyčią. Svarstau ir kada ispanai grąžins ką pasivogė. Tikiu vietiniai Kolumbo taip nešlovina kaip šloviname mes. Gerai, tik kad Pachamama žino kaip tvarkytis su įsibrovėliais. Keletas žemės drebėjimų ir krikščioniška architektūra griuvo, atidengdama nepajudinamas inkų konstrukcijas. Beje gidė pasakojo, kad inkų per visą laikotarpį buvo vos 14. Sapa inka buvo vadinamas jų valdovas. Buvo laikoma, kad jis tiesioginis saulės dievo Inti palikuonis, tad visoks koks svarbus ir garbinamas. Tad kai konkistadorai atvykę į rūmus ėmė ir pagrobė Sapa inka, visi aplinkui liko išsižioję, juk kone dievo liesti negalima. Tad inkų inkais vadinti kaip ir nelabai tinka. Tikslesnis pavadinimas būtų kečua.
Kitą ryta išvykome į Agnės svajonių vietą – Vinicunca arba Vaivorykštės kalną (Rainbow mountain). Ši vieta buvo atrasta vos prieš keletą metų, tad informacijos internete buvo labai mažai. Nors vienas pliusas iš pasaulinio atšilimo. Jie ne jis, ši vieta vis dar būtų po storu sniego sluoksniu. Pasirinkome dviejų dienų kelionę, kad neskubėdami galėtume pasimėgauti kalnų grožiu. Ir teisingai padarėme. Turėjome asmeninį šefą, kuris mus lepino superinais patiekalais. Tik pradėję kelionę pamatėme iš kalnų grįžtančią grupę. Vieną vaikinuką vos ne ant rankų nešė, nes jau sunkiai orientavosi kas ir kaip. Aukštumų liga. Tad prisigrūdome kokos lapų į žadus ir į kelią. Gidas (aš jį vadinau Pauliumi) daug pripasakojo apie kalnų žmonių tradicijas ir gyvenimo būdą, net išdavė kokaino gamybos receptą. Taigi mums reikės:
- Duobės džiunglių glūdumoje
- Kokos lapų
- Žibalo
- Rūgšties
- Baliklio
- Ir keletos dienų
Detalesnio recepto prašome teirautis asmeniškai. Gautas gabalas yra grynas kokainas ir vadinamas Motinos akmeniu (piedra madre). Tokį kokainą vartoti yra labai pavojinga, jį būtina skiesti kūdikių pudra ar kokia kita nesąmone. Pasirodo perujietiškas kokainas yra pats kokybiškiausias, o didysis šio produkto pirkėjas yra UK.
Kai atėjome į stovyklą, palapinės jau buvo sustatytos, vakarienė gaminama. Sulindę į savo valgomąjį laukėme maisto, kalbėjomės apie Peru ir jos žmones ir pliekėme kortomis. Pasirodo suomių kažkada išmokintas „Šūdų karalius“ visame pasaulyje yra „Šūdų karalius“. Va taip netikėtai ir atėjo gili naktis kalnuose. Ją leidome 4500m aukštyje. Miegoti palapinėse buvo šaltokoka. Gavome ir lietaus su žaibais. Tad kai atsikėlėme palapinės buvo apledijusios. Labai norėjau pamatyti pietų kryžių danguje, tačiau gidas informavo, kad jis pasirodys tik apie trečią nakties. Tiek laukti nesiryžau, nes ir taip kalatojausi iš šalčio. Rainbow mountain pasiekėme pirmieji. Net cheateriai su arkliukais mūsų nepralenkė. Viskas dėka galvoto gido, kuris žino kokius kelius parinkti, kad kuo lengviau užliptume į kalną. Beje gidas tokiame aukštyje itin reikalingas dalykas. Nes kai smegenys negauna deguonies, pradedi mąstyti neadekvačiai ir gali būti nepajėgus teisingai įvertinti savo fizinę būklę. Tad kai šalia yra žmogus, kuris tokiuose aukščiuose gyvena ir nuolat stebi tavo aukštumų ligos simptomus, lipti daug drąsiau. Buvome beveik 5100m aukštyje. Netoliese esantis ir vaizdo nuotraukose negadinantis šventasis inkų kalnas Ausangate siekia beveik 6400m. Tai tik šiek tiek aukščiau nei mūsų didysis Juozapinės kalnas. Ir čia dar ne aukščiausias Peru kalnas. Huaskaranas, pavadintas inkų valdovo garbei, dar 400m. įspūdingesnis. Kvėpuoti buvo sunkoka, atrodo, kad kažkas plytą ant krūtinės būtų uždėjęs, tačiau pasiekus tokias aukštumas jausmas buvo itin geras. Kai kelias, kuriuo atėjome, pradėjo panašėti į vieną alėjų mūsų mylimame Akropolyje, dingome iš ten.
Grįžus vakarop atgal į civilizaciją atsisveikinome su gidu, kuris tikrai gerai padirbėjo, taršėme picą, žiūrėjome futbolo rungtynes tarp Peru ir Argentinos ir ruošėmės dar vienai kelionės atkarpai. Judėsime link Machu picchu (toliau MP). Perujiečiai beje visai neblogai pasirodė žinant kad jie nėra favoritai. Daug anekdotų yra prikurta šia tema. Vienas jų:
Tėti, Kas yra FIFA taurė? Nežinau, sūnau, mes perujiečiai.