Machu Picchu

Viskas Kuske ir jo apylinkėse brangu. Kiekvienas žingsnis skausmas piniginei. Pagailėjome 130PEN turistiniui bilietui, pirkome dalį šios atrakcijos už 70PEN, kad galėtume aplankyti Ollantaytambo. Deja prie to priklausančias kitas atrakcijas nėra jau taip lengva pasiekti. Teko dar pakloti 200PEN už asmeninį vairuotoją. Chinchero miestelis buvo pirma stotelė, legenda pasakoja kad čia gimė vaivorykštė. Tada sekė Moray – inkų laboratorija, po jos Salineras druskų kasyklos, dirbančios ir šiais laikais.

Jos mums patiko labiausiai. Galiausiai apie trečią įvažiavome į Ollantaytambo. Griuvėsiai iš tiesų neblogai atrodo. Spekuliacijų kas ir kaip iš tiesų daug. Aš kažkaip linkstu, kad šį kompleksą ne tik inkai statė, nes per 100 metų tokio reikalo su paprasta darbo jėga ir įrankiais pastatyti tiesiog neįmanoma, jei jau Kuske gidė pasakojo, kad vieną sieną su visais pjovimais, šlifavimais ir pan. pastatyti užtruko 50 metų, o tai ką kalbėti kai tokių sienų čia ne viena ir net ne dešimt?. Labiausiai patiko viena granito siena kalne, kuri panašu buvo tvirtovės medžiagų resursai. Atrodytų, kad inkai (ar kažkas už juos) atėjo prie sienos, kažkokiu būdo kaip plastiliną atsipjovė reikiamą gabalą akmens ir telekinetinėmis galiomis tą 100t sveriantį luitą pertempė puskilometrį į šoną bei dar kokius 50m užkėlė ant kito tokio pačio luito taip tiksliai, kad net cemento nereikėjo. Net dabartinės priemonės negali tokių luitų pakelti ir reikėtų rimtų deimantinių pjūklų, kad granitą taip supjaustytume. Gal rimtai čia Indiana Jones krištolinės kaukolės ateiviai pasidarbavo?

Ollantaytambo turi ir savo meilės istoriją. Karys vardu Ollantay įsimyli karaliaus dukrą. Meilė tarp jų, žinoma, negalima, tad prasideda dramatiški istorijos vingiai, primenantys Sofoklio kūrinius. Dabar jau žinote kodėl Ollantaytambo.

Kitas rytas buvo ankstyvas. 5:40 turėjome sėdėti traukinyje į MP. Šis traukinys laikomas pačiu brangiausiu traukiniu pasaulyje. Biliete rašė, kad jis mūsų kelionių agentūrai kainavo 57USD. 57USD už valandos kelionę iki 104km. Šiame taške prasidėjo mūsų kelionė inkų takais dar camino Inca vadinama. Išlipus mūsų jau laukė gidas Alfonso – Miguel (taip ir nesupratom kaip jį vadinti). Be gido camino inca daryti neįmanoma. Kaip jau rašiau, perujiečiai be darbo nelieka. Kam inkų kelyje dėlioti nuorodas, vedančias į MP griuvėsius, jei galima įdarbinti 1000 gidų, kurie parodys kelią ir taip dar daugiau pinigų iš gringų pasiims. O sumos kuo arčiau MP tuo didesnės. Tikrasis Inca trail trunka keturias ir daugiau dienų, tačiau tik dvi paskutines yra keliaujama garsiuoju inkų keliu, pradžia būna tiesiog kelias per kalnus. Tad pasiėmus dviejų dienų alternatyvą pataikėme tiesiai ant inkų kelio ir tiesiai į džiungles kalnuose. Atogrąžų miškai vadinami rain forest, kai atogrąžų miškai yra aukštai kalnuose jie patampa could forest. Tai va po cloud forest mes ir vaikščiojome. Geras dalykas, kad čia nėra uodų, kurie platina maliariją, blogas dalykas, kad čia yra mažos musytės, kurios skaudžiai kanda. Be repelentų nei žingsnio. Turėjome pusę dienos kelio, tad buvo pati ta proga pasiklausyti inkų istorijos.

Ne Peru turėtų vadinti ši valstybė. Peru pavadinimas iš viso labai kurioziškai kilo. Biru, po to išvirtęs į Peru yra regionas Panamoje. Aplinkoje pasimetę konkistadorai pamanė, kad Biru tai plytinčios didžiulės žemės į pietus. Tiesa Peru geriau nei liežuvį laužantis tikrasis inkų valstybės pavadinimas: Tavantinsujus (Tawantinsuyu), reiškiantis keturių ketvirčių žemė. Tie ketvirčiai vadinosi lygiai taip pat sudėtingai, tad gidui net kelis kartus juos pakartojus tą pačią sekundę pro kitą ausį jie jau skrido lauk. Ką atsimenu yra tai, kad inkų imperija driekėsi nuo dabartinio Ekvadoro iki Čilės. Primena tą jausmą, kai mes giriamės, kad kažkada Lietuvos teritorija siekė Juodąją jūrą.

Mūsų minamas inkų kelias ne vienintelis Peru. Manoma, kad inkai buvo nutiesę 20000km kelių. Tokių, kurie 400 metų išsilaikė. Žinau, kad lyginu obuolius su kriaušėmis, bet pagalvojus, kad Lietuvoje keliai net sezono netveria, tampa truputį juokinga. Važinėdami po kalnus matėme ne vieną tokių kelių atkarpą, tad gerai paieškojus galima surasti gerą maršrutą inkų keliais, kuriame ne taip dažnai turistai trinasi. Ironiškiausia yra tai, kad turėdami tokią gigantišką kelių sistemą, inkai niekada nebuvo išradę rato. Tais keliais bėgiodavo pasiuntinukai, turėdavę postus kas kelias dešimtis km. Taip estafetės būdu žinia galėdavo nukeliauti 150km per dieną. Gan neblogai. Tiesa inkai neturėjo normalaus rašto, jei neskaitysime tos mazgų ir virvelių sistemos, kuri labiau grindų pašluostę, o ne dokumentą primena. Neturint rašto, pasiuntinukai žinią turėdavo išmokti mintinai. Atėjus konkistadorams inkai suardė kelius į MP, kad apsaugotų savo miestą, o džiunglės pasirūpino antrąja šio plano dalimi.

Su konkistadorais čia jau atskira tema. Inkai turėjo šansų pasipriešinti. Jie turėjo galingą imperiją, tai buvo jų žemės tad žinojo kiekvieną užkampį. Jei jau suomiai kažkada rusams įkando, tai inkams įkasti į konkistadorų subinę būtų buvę vieni juokai. Bet… Konkistadorams pasisekė, nes jiems atvykus į Pietų Ameriką, inkų imperiją krėtė pilietinis karas ir konkistadorų problemą jiems buvo per sunku pakelti. Būtų jie atvykę keliais metais anksčiau, visus tokius inkai sėkmingai būtų dievams paaukoję. O visų blogiausia, kad visgi ne ginklai galutinai parklupdė inkus. Konkistadorai kartu atsigabeno visą puokštę ligų, kurioms vietiniai nebuvo atsparūs. Va taip visus ir išguldė. Visai nenorėdami konkistadorai panaudojo biologinį ginklą. Smagu nors tiek, kad žmonija iš šitos klaidos pasimokė ir dabar į Amazonės džiungles pas vietinius nelenda, kad ligos neišpjautų viso kaimo. Tegul jie sau ten gyvena su lankais ir strėlėmis. Kas mes tokie aiškinti, kuris gyvenimo būdas teisingesnis. Visos šitos istorijos ironiją matau tame, kad vienas Pizzaro (Francisco) atnešė pražūtį Peru, o kitas Pizzaro (Claudio) šiuo metu garsina Peru visame pasaulyje. Skaitykim karma atstatyta.

Kiti du man patikę dalykai buvo išplėtota vandentiekio sistema ir tiltai. Garantuoju, kad inkai inžinerinius sprendimus pasiėmė iš kokios nukariautos pajūrio genties, bet vis tiek įspūdinga klausytis, kad jie sugebėjo vandenį tiekti per kalnus, kas reiškia, kad vanduo kanalais buvo kreipiamas ne tik žemyn (šitą ir aš padirbėjusi galėčiau padaryti) bet ir į viršų. O va tiltai paprastas ir tuo pačiu genialus dalykas spręsti net keletą problemų. Su kalnais yra taip, kad jei nori nuo vieno kalno atsidurti kitame, teks truputį paplušėti leidžiantis žemyn, o po to aukštyn arba teks išmokti skraidyti arba tarp kalnų perėjų nutiesti tiltą. Tiltai buvo mezgami iš virvių ir šiukštu jokia moteris negalėjo prisiartinti prie statomo tilto, nes tai lemtų nesėkmę. Kadangi iš virvių, tai tokių tiltų daug neišliko. Yra vienas geras, bet jis mums buvo labai nepakeliui, teko atsisakyti idėjos. Kita problema kurią spręsdavo tiltų pagalba – priešai. Įviliodavo priešus į kalnus, sudegindavo tiltus ir palikdavo juos laukiniams žvėrims suėsti. O inkai tuo tarpu varydavo į kabaką alaus gerti. Na gerai gerai, ne alaus, o chicha. Turbūt…

Pietus valgėme Wiñay Wayna griuvėsiuose. Žiauriai gera vieta pavadinta visada žydinčios orchidėjos garbei. Išvertus iš kečua kalbos tai reiškia amžinai jauna. Yra gal 1000 orchidėjų rūšių, kone puse jų turėtų augti MP džiunglėse, tačiau tos įvairovės aš pasigedau. Per dideli lūkesčiai panašu, tačiau Wiñay Wayna nustebino. Kadangi inkų keliu gali eiti vos 400 žmonių per dieną, tai griuvėsiuose buvo vos keletas žmogeliukų. Taika ir ramybė.

Trečią dienos pasiekėme saulės vartus nuo kurių pirmą kartą išvydome MP. Teko šiek tiek palaukti, nes tik užlipus iš kabojusių debesų pasipylė lietus. Valandėlę pasigrožėjome ir leidomės žemyn į Aguas Callientes, dabar MP Pueblo vadinamu, nusimesti kuprines nuo jau įskaudusių pečių, nes visą savo mantą visą dieną teko patiems neštis (išpindėjome ar ką?). Nakvynės vietą Sunrise peru trek parinko labai gerą. Machu Picchu viešbutye turėjome pačius geriausius pusryčius su gan dideliu vaisių stalu. Bėgiai, einantys 3m nuo viešbučio durų, nenuteikė žavingai, tačiau negirdėjau nei vieno traukinio, tad ir skųstis nėra ko. Pasistiprinę prieš ilgą dieną, pajudėjome link autobuso stotelės, kuris mus turėjo užvežti iki MP. Stotelėje buvome 5:15 tačiau laukiančių žmonių eilė jau buvo tokia ilga, kad įlipome tik į 8 autobusą. Va tokia ten didelė masofkė.

Įėjimas į MP be abejo ne pats pigiausias, tačiau net ir sumokėjus tokius pasiutusius pinigus tenka mokėti už tuliką. Nesupratau šitos logikos.

MP praleidome didžiąją dalį dienos. Traukinys tik po šešių, liko laiko dar pinigų pataškyti ir pačiame Aguas Calientes miestelyje.