La Paz

Iš Copacabanos autobusu vykome į La Paz. Keturios valandos kainavo 20bobikų plius 2 už keltą. Tai mažiau nei 3eur. Labai norėčiau į Klaipėdą suvažinėti už 3eur. Kaip žemai mes dar krisim? Keltas buvo mažytė atrakcija. Autikas keliasi su barža per Titikaką, o žmonės atskirai su kateriukais. Svarbiausia kitame krante susirasti kur atgal įlipti, nes esu skaičiusi visokių pasakojimų internete, kai autiką po to tenka vytis su taksu.

Keliamės iš ežero pusiasalio

Vakarop atvykome į La Paz. Yep, čia vanduo užverda prie 72 laipsnių, tad ką nors pasigaminti tampa sudėtinga. La Paz ir El Alto lūšnynai užima labai didelę teritoriją. Įvažiavus į miestą nusigauti iki La Paz autobusų stoties užtruko dvi valandas. Turėjome vieną bėdą. Į La Paz atvykome diena anksčiau nei planavome, tad nakvynės šiam vakarui neturėjome. Sėdom į taksi ir pirmiausia išbandėme tą vietą, kurią buvome rezervavę kitoms naktims. Deja, laisvų kambarių neturėjo. Pablūdijus po miestą, taksistas nuvežė mus į Flamingo viešbutį. Vieta ekonominiams keliautojams, tačiau vis tiek galėtų pasistengti, kad internetas būtų ne tik pirmame aukšte, kad kambariuose būtų bent kokie rankšluosčiai, kuprinių nesaugo, atsisakė net paskambinti į kitą viešbutį ir paklausti ar galima kuprines palikti ten. Priskiedė kažką, kad su turimu telefonu negali skambinti į išorę. O tai kaip jie taksus išsikviečia tada? Bullshit.

Ryte mūsų laukė nemokamas turas už 20bobikų. Tai vat toks jis nemokamas. Gidai paaiškino, kad kažkada tai iš tiesų buvo standartinis nemokamas turas, tačiau kitos agentūros pradėjo vėjus kelti, tad teko apmokestinti. Turas prasidėjo San Pedro aikštėje, šalia kurio stovi kalėjimas. Lukiškių variantas, tik daug pavojingiau.

Laukiant turo pradžios Valdas pamatė savo ateitį

Kalėjimas buvo skirtas sutalpinti 400 asmenų, dabar čia kali 2500. O juos saugo papirkti niolika darbuotojų. Šis kalėjimas tai atskiras miestas. Žmonės čia suka savo mažus verslus, kad užsidirbtų pinigų ir išlaikytų kartu kalinčią visą šeimą. Turtingieji gali atsinešti savo baldus, kai vargšams tenka miegoti koridoriuje ant grindų ir valgyti pamazgas. Kalėjimas garsėja ten gaminamu itin kokybišku cukrumi. Pagaminę partiją cukraus, kaliniai užsilipa ant kalėjimo stogo ir mėto jį į San Pedro aikštę. Tiesa to cukraus turistui imti nerekomenduojama, nes greitai pajusi į pakaušį įremtą pistoletą ir reikalavimą atiduoti kas ne tavo. Turtingieji kaliniai gali išeiti į miestą pasivaikščioti. Guodžia tik kad čia kali žmonės su nesunkiais nusikaltimais. Prieš 10m Lonely planet rekomenduodavo turus po šį kalėjimą. Sakoma, kad net ir dabar jei atsisėsi ant tinkamo suoliuko tinkamu metu tinkamą dieną, prie tavęs prieis žmogus ir pasiūlys neoficialų turą po kalėjimą. Mūsų gidai nuoširdžiai pasiūlė tokio turo neimti, nes yra girdėję istorijų, kai turistas atvedamas į kalėjimą, gidas dingsta, o kalėjimo apsauga liepia pasimetusiam turistui eiti į savo kamerą. Tam kad išeitum iš kalėjimo reikia sumokėti ne vieną tūkstantį bobikų.

Bolivijai šiaip nepasisekė su jos vadovais. Daugelis prezidentų užimdavo postą po to kai prieš tai buvęs kolega pabaigdavo gyvenimą pakabintas ant artimiausio stulpo arba būdavo išmetamas pro langą ar kaip kitaip negražiai užsilenkdavo. Bolivija turėjo 190 perversmų ir revoliucijų. Nenuobodžiauja piliečiai. Daug korupcijos, daug neteisingų sprendimų. Vienas buvęs prezidentas vis dar slapstosi JAV nuo vietinių ketinančių jį ketvirčiuoti už padarytus darbelius. Vienas pavyzdžių Mariano Melgajero – diktatorius su vešlia barzda ir keistu potraukiu baltiems arkliams. Istorija prasidėjo, kai jis nušovė ankstesnį prezidentą ir nuo tada viskas ritosi tik žemyn. Už arklį jis Brazilijai atidavė Bolivijos žemių ir paskelbė tą arklį Bolivijos karo vadu. Taip taip, kažkada Bolivijos kariuomenei vadovavo arklys. Laimei dabar jie turi visai padorų vadovą. Tiesa jo pasisakymai kartais gali iš kojų išversti, kaip kad „nevalgykite vištienos, nes tapsite gėjais“, bet panašu tai geriausia ką turėjo Bolivija. Dėl to šalis vis dar keliasi iš duobės. Stipriai nukentėjo Bolivija ir per Ramiojo vandenyno karą, kai Čilė pasiėmė iš jos priėjimą prie vandenyno. Ligi šiol šių valstybių santykiai yra gan įtempti. Beje Bolivijos istorijoje atradau panašumų su Lietuva. Bolivija taip pat buvo dalinta tris kartus. Žinoma pats skaudžiausias buvo po Ramiojo vandenyno karo. Turbūt žinote anekdotą apie tai kaip traukinys įvažiuoja į tunelį. Štai kaip jį pasakoja boliviečiai:

Traukiniu važiuoja bolivietis, čilietis, senyva moteris ir jauna žavinga blondinė. Traukinys įvažiuoja į tunelį ir po kelių sekundžių pasigirsta garsus pliaukšt. Kai traukinys išlenda iš tunelio, čilietis turi ryškiai raudoną rankos formos dėmę ant skruosto. Visi tyli.

Senyva moteris galvoja: čilietis greičiausiai grabaliojo blondinę ir ji jam vožė

Blondinė galvoja: čilietis turbūt bandė mane grabalioti, tačiau nepataikė ir gavo antausį nuo močiutės

Čilietis galvoja: bolivietis turbūt grabaliojo blondinę, o ji apsirikusi tvojo man.

Bolivietis galvoja: negaliu sulaukti dar vieno tunelio, kad galėčiau dar kartą užvažiuoti čiliečiui.

Šių kraštų kultūrinis paveldas čolitos (cholitos), kilusios iš aymarų. Tai vietinės moteriškės, vilkinčios tautinius rūbus. Kaip suvilioti čolitą: pamačius tau patinkančią čolitą meti prie jos kojų mažą akmenuką, ji į tave atsisuka įvertina ar vertas jos. Jei atitinki čolitos kriterijus, ji mojuodama savo plačiais klubais prieina prie tavęs ir pasikėlusi savo sijonus parodo savo blauzdas. Blauzdos yra seksualiausia kūno dalis, pagal jas galima spręsti ar moteris pakankamai sportiška nešti pirkinius per kalnuotas vietoves, o po to ir savo vaikus ant nugaros. Klubų siūbavimas irgi ne veltui. Platūs klubai – daug vaikų, tad vyras gali išsitiesti sofoje, o visus darbus atliks jo atžalos. Tiesa Bolivijos bendruomenėje yra trys kertinės vertybės: nevok, nemeluok ir netinginiauk. Tad net ir pasiturinčios moterys eina į turgų pardavinėti ar užsiima kokiu kitu amatu, nes visi turi prisidėti bendruomenės labui. Kai čolita suviliota, laukia vestuvės. Čolita išsirenka pati margiausią vestuvinį sijoną, vadinamu pollera ir apsikarsto auksais. Nepamirštant paauksuoti net dantų. Taip vietiniai rodo kokie jie turtingi. Primena arabų šalis.

Lina turuose buvo populiari visokiems pavyzdžiams rodyti

Kitas išskirtinis Bolivijos bruožas, kad šiukšliavėžiai, šlavėjai, batų valytojai ir pan. darbą dirba užsidengę veidą. Boliviečiai mano, kad visi darbai susiję su kojomis yra nešvarūs ir gėdingi, tad slepiasi po kaukėmis, kad jų niekas neatpažintų. Baugu pasidarė, kai vakare atvažiavo sunkvežimis kaukėtų žmogystų ir jie pasklido aikštėje. Apsidairiau – niekas aplinkui nepanikuoja, nusprendžiau nepanikuoti ir aš.

Mūsų turas ėjo per La Paz turgų. Prisižiūrėjome daug visko. Yra devynios galybės kukurūzų rūšių. Visų vaivorykštės spalvų ir net gi juodų. Su bulvėmis panašiai. Iš pradžių nesupratome kokius ten baltus akmenis vietiniai pardavinėja. O pasirodo ten bulvės. Gidas pasakojo kad šios rūšies bulvės skonis ne kažką, tačiau jos gali išsilaikyti 30m. Vakare jau vieni grįžome į turgų ir prisipirkome visų egzotinių vaisių, kuriuos radome ir viešbutyje darėme degustaciją. Juokinga, kai žiūri tu į tą vaisių… Maža bėda, kad pavadinimo nežinai, didesnė problema kad nežinai kaip jis valgomas.

Su turu aplankėme ne tik centre esantį paprastą turgų. Užsukome ir į raganų turgų. Pagrindinis šio turgaus akcentas yra džiovintų lamų embrionai arba jaunų lamų kūneliai. Šie egzotiški ingredientai naudojami statybose. Vietiniai tiki dievybe vadinama Pachamama, kuri labai mėgsta saldumynus ir alkoholį bei egzotines aukas jai. Jei kažkas nori statytis kokią pašiūrę, būtinai lekia į raganų turgų ir perka specialiai Pachamamai paruoštą alkoholio ir saldumynų rinkinuką bei sudžiovintą lamą. Jei statomas didesnis pastatas, lamų jau nebeužtenka, Pachamama reikalauja didesnių aukų. Žmonės į akis niekada tiesiai nepasakys, tačiau visada atsiras, kad draugo draugas ėjo kažkada į lūšnynus su degtinės buteliu ir ieškojo benamio, kurio niekas nepasigestų. Kai benamis atsijungdavo, jį nunešdavo į statybų aikštelę į jau paruoštą duobę ir jį gyvą pakasdavo. Pachamama labai mėgsta tokias aukas, o dar labiau ji mėgsta, kai aukojami baltieji. Tad jokiu būdu neužmikite girti gatvėje, nes galite nubusti po storu žemių sluoksniu. Šiurpoka.

Boliviečiai nors ir katalikai, tačiau labai prietaringi ir turi keletą iš senovės atėjusių tradicijų. Kita tokia tradicija tai kaukolės – įnamiai. Boliviečiai tiki, kad žmogui mirus dar 5m. jo dvasia būna kartu su gyvaisiais. Po šio laiko reikia mirusįjį paleisti ir negedėti, kitaip jis negalės palikti šio pasaulio. Tad dažnai pirmuosius penkerius metus artimieji kapą prižiūri, o po to jį apleidžia. Oficialiose kapinėse reikia mokėti metinį mokestį, tad jei po penkerių metų mokestis nesumokamas kapinių darbuotojai išplėšia kapą ir padaro vietos kitam mirusiajam. Kaulai sumetami į bendrą duobę, o va kaukolės paliekamos. Jas žmonės galui parsinešti namo, pasidaryti altorių ir aukoti aukas tai kaukolei vietinių vadinamai anjatita (ñatita). Jei anjatita patenkinta, ji saugos namus nuo nelaimių ir vagysčių. Gidai pasakojo, kad 50% gyventojų turi tokius altorius.

La Pazo daugiaaukštės kapinės mums pasirodė puiki vietą taupanti idėja

Aplankėme ir tikrąjį ne turistams skirtą raganų turgų, esantį El Alto. Su raudonu keltuvu pakilome iki didžiausio turgaus Pietų Amerikoje. (Dar bekylant apžiūrėję uolos šlaite įstrigusią mašiną). O tame turguje rasi visko. Tik saugok savo kuprinę, nes jei ne tai turinį galėsi įsigyti ant vieno iš prekystalių. Taigi užkilus keltuvu ir paėjus į kaire per kokius 10 kvartalų radome vietinių raganų turgų su tais pačiais lamų embrionais ir panašiais atributais. Šalia jų kioskelių ėjo eilė mažų skardinių nameliukų. Kiekviename jų dirba po šamaną. Beje Peru (Bolivija neatsilieka) užima antrą vietą pasaulyje pagal šamanų skaičių (po Indijos, žinoma). Šamanu gali tapti ne bet kas. Geriausias šamanas yra tas, ką buvo nutrenkęs žaibas, o geriausia jei tai nutiko du kart. Pažiūrėjus į tų namelių virtinę pagalvojau, kad ir dažnai gi tie žaibai žmones talžo. Ir dar išgyvenk, kad gudrus, po tokio nemalonaus incidento. Žodžiu kiek jų ten trenktų (tikrąją prasme) kiek šiaip trenktų neaišku, bet išsiburti galima. Už 10BOB šamanui gali užduoti tris klausimus. Po seanso šamanas kaip tikras daktaras išrašo receptą, kaip su bėdomis tvarkytis, tu tada bėgi pas raganą į kioską visko susipirkti ir čia vietoje suorganizuojamas mažas BBQ visam tam sudeginti. Labai norėjau tai išbandyti, tik va 3 klausimų nesugalvojau ir pabijojau, kad Darius po to į namus neįsileis. Juk tai taip nekrikščioniška and stuff….

Džiovinti lamų jaunikliai naudojami visokiems ritualams

O dabar pasakojimas kaip greitai užknisti Pietų Amerikos gyventoją. Ką jūs galvojate, kai išgirstate sakant „Pas mus Amerikoje…“. ne sykį turo metu prigavau save, kad po tokių žodžių mąstau ne apie tą Ameriką. Ir net ne bendrai apie Šiaurės Ameriką, o konkrečiai apie JAV. Tad piliečiui iš JAV atvykus čia nerekomenduočiau sakyti, kad jis amerikietis, nes boliviečiai tokie patys amerikiečiai. Netinka pasakymas ir „Soy norte americano“. Nes kaip žinia Šiaurės Amerikoje dar yra kelios mažos šalelės kaip Kanada ir Meksika. Bent jau taip buvo vakar. Va kaip pasaulis pasikeičia pakeitus požiūrio tašką. Dar kartą įrodymas to, kad „svajonių šalies“ piliečiai mano, jog JAV yra pasaulio bamba ir jie yra visa Amerika. O blogiausia yra tai, kad jie patylomis ir mums smegenis išplovė ir privertė tuo tikėti.

Naktį prieš išvykstant mus pažadino moters riksmas. Iš pradžių nesupratome kas vyksta, tačiau kai išgirdome „Ayuda“ (pagalbos), Darius šoko į kelnės ir lėkė pro duris žiūrėti kas nutiko. Gretimame kambaryje gulėjo vyras… Vyresnis amžius, alkoholis, cigaretės ir aktyvi fizinė veikla dienomis (užkopti į klaną yra ką veikti) bei naktimis (sienos Bolivijoje plonos) tikrai ne padeda kovoti su aukštumų liga. Vyras gulėjo be sąmonės ir švokštė. Vyrai pakaitomis pradėjo daryti širdies masažą. Moteriškė lakstė koridoriumi vaapšė nesiorientuojanti aplinkoje (na juk žinote tą vaizdelį, kai vištai nukerti galą ir ją paleidi) ir daugiau trukdė nei padėjo, tačiau niekada žmogus nežinai kaip sureaguosi vienoje ar kitoje situacijoje.

Mane išvijo gult, tad neliko nieko kito kaip skaičiuoti minutes iki greitosios atvykimo. Greitoji atvyko per daugiau nei 15min. Taip žmogus ir užsilenkti gali, tad chebra pasimokome iš mūsų patirčių ir pasikartojame kaip suteikti pirmąją pagalbą. Darius pasakojo, kad atvykusi greitoji buvo labai neprofesionali. Tai patvirtino ir su mumis buvęs vokietis, kuris kaip vėliau paaiškėjo kažkada pats buvo paramedikas. Taip vadinami medikai atvarė be jokių defibriliatorių, be deguonies kaukių. Užmetė akį į nelaimėlį, užsikrovė ant neštuvų ir išnešė. Tai galėjo tiesiai į lavonmaišį kišti. Ryte sužinojome, kad mūsų kaimynas mirė. Va prie ko gali privesti aukštumų liga. Tai gan retas atvejis, bet jei pats žaidi su mirtimi, ją ir prisišauki. Daugiau ir nebeužmigome.

2 comments

  1. Ši serija buvo labaii įdomi, tiesiog trileris;)
    O šis vargšas kaimynas iš kokios šalies buvo? Taip supratau, kad patyrė infarktą?
    Laikykitės ten;) smagu, kad vis dar rašai, Linute

  2. Kaimynas vokietis buvo. Nežinau ar tai buvo infarktas, tiesiog širdis apkrovų dėl aukščio neišlaikė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *