Beduinai pasakė, kad saulė kyla truputis po šeštos, Petra atsidaro 6:30, tad saulę nusprendėm pasitikti ant vietinės kalvos iš karto už stovyklos. Ten pat sušveitėm ir torto likučius. Kai tupėti ant kalvos pabodo ėmėm ieškotis transporto iki Petros. Spėju, kad už kelionę iki jos sumokėjom du kartus. Vieną kartą beduinams 5JOD, tačiau jie mūsų nuvežti negalėjo, nes šeimininkas ėjo mašinos taisyti, tad iškvietė taksi, o jam sumokėjom 12JOD. Taip kad beduinų paslaugos pigesnės, naudokitės jomis.
Petroje prie kasų pasakė, kad jie kaip ir priima korteles, tačiau su mūsiškėmis buvo problemų. Teko ieškotis bankomato. Visos šios problemėlės mus truputį sugaišino. Į Petrą įžengėm tik apie 8 ryto, o tada jau aš traukiau savo referatą ir pasakojau kas ir kaip toje Petroje vyko. Darius manęs praktiškai niekada neklauso, kai aš bandau vaidinti gidę, tad buvo keista turėti dar porą ausų, kurios mane iš tiesų girdėjo :). Ačiū Artei.
Taigi Petra yra rausvoji dykumų rožė ir bla bla bla. Tokie romantiški vietų užvadinimai mane ne itin jaudina. Daug įdomiau buvo sužinoti, kad tai nabatėjų įkurtas miestas. Dar keletas šios civilizacijos palikimų yra Izraelyje, kaip Avdatas. Miestas įkurtas ant prekybinių kelių. Pro čia ėjo žymusis šilko kelias, karalių kelias. Miestas gyveno iš prekybos. Nenuostabu, kad tam net buvo pastatytas paminklas. Perėjoje, vadinamoje Siq, galima rasti šio paminklo liekanas: karavano vedlį ir kelias poras kupranugarių kojų. Visą kitą nuplovė vanduo arba sugriuvo per kelis čia vykusius žemės drebėjimus.
Beje apie vandenį. Mieste buvo įrengtas vandentiekis, tiekiantis vandenį iš Mozės šaltinio, tačiau nukariavus nabatėjus, miestas liko apleistas, vandentiekis netvarkomas, slėnį dažnai plaudavo potvyniai. Metai vėjas ir vanduo padarė savo. Miestas buvo pamirštas iki XIXa., kai kažkoks europietis apsimetęs beduinu apsilankė šiose žemėse ir garantuoju jam atvipo žandikaulis.
Likus keliasdešimt metrų iki perėjos pabaigos pro plyšį pradeda matytis pagrindinis Petros objektas – Treasury (lobynas). Būtent šioje vietoje buvo filmuojamas Indiana Jones. Filmą žiūrėjau labai seniai, bet jei teisingai atsimenu, Indiana Jones sugriovė Treasury. Į Treasury dabar turistai neįleidžiami (turbūt kad nebandytų kartoti Indianos). Beje čia buvo visai ne lobynas, o kripta. Su lobiais šį vieta pradėta sieti dėl legendos, neva urnoje virš kirptos yra paslėptas lobis. Vietiniai beduinai šaudydavo į urną: o gal iškris koks aukso luitas. Net ir iš tolo matosi kaip ta vargšė urna suvarpyta. Šią vietą geriausia lankyti apie 10val ryto. Tuo metu dar neatvažiavę turistiniai autobusai ir tai vienintelis metas paroje, kai saulė apšviečia kriptą. Mes atvykome apie devynias, kai saulė apšvietė tik kriptos viršų, tačiau laukti nenorėjom. Šiandien turim dar daug ką nuveikti.
Po Treasury atsidūrėme slėnyje. Tiek iš kairės tiek iš dešinės buvo galima matyti senąsias karalių kriptas ir kalne išskaptuotus nabatėjų loftukus. Beje nabatėjai skaptavimą pradėdavo nuo viršaus. Paėjus slėniu toliau yra viena kripta vadinama Nebaigtąja. Va ten ir matosi kaip vykdavo visas darbas. Kriptų iš tiesų labai daug. Ne veltui Petra tapo mirusiųjų miestų. Ilgainiui gyventojai iš čia išsikraustė, užleido slėnį mirusiesiems, kad karalių sielos galėtų ramiai ilsėtis.
Panašu, kad nabatėjai bendravo su romėnais, nes jų kultūra juntama mieste: romėnų stiliumi grįstas kelias, romėnų amfiteatras, romėniškos kolonos, net gi nabatėjų dievai primena romėniškuosius. Tiesa ši draugystė baigėsi ne kaip. Romėnai galiausiai nukariavo nabatėjus.
Slėniu musų ekskursija nesibaigė. Mums buvau numačiusi kelių valandų pasivaikščiojimą į kalną iki vienuolyno. Truputis mankštos dar niekam nepakenkė. Beje, jei kojų labai gaila, o sąžinės neturit, galima sėsti ant asiliuko. Asiliukai ten gerai ištreniruoti, laiptais lipa trigubai greičiau nei pėsčiasis. Apie sąžinę prakalbau todėl, kad gyvūnai čia dažnai kankinami: matėme, kaip jie tvatinami geležine grandine su spygliais taip kad visas slėnis aidi, galų gale jiems tenka išstovėti dulkėse ant kaitros, pavėsis jiems retai pasiūlomas, o girdyklų nematėme nei vienos. Tad jei kas ten keliausit, nesinaudokit asiliukų paslaugomis, neleiskit jų šeimininkams uždarbiauti iš jų kančios. Vietiniai verslūs, sugalvos kaip dinarų užsidirbti. Vaikščiodami po Petrą juokėmės, kad chebra čia pardavinėja viską net akmenis ir smėlį. taip taip Petros akmenis ir Petros smėlį. Akmenukas kainuoja 1JOD, tai kažkur 4LTL 🙂 Pagalvojau, kad jau geriau aš pati rasiu kokį mažą akmenukai atsiminimui. Pavaikščiojus po teritoriją 8val pavyko rasti ir ne vieną. Bus lauktuvės Renatai.
Grįžtam prie vienuolyno. Į vienuolyną geriau keliauti po pietų, tada būna daugiau šešėlio. Paskutinėje kelio atkarpoje praėjome keletą motyvaciją palaikančių pardavėjų, tiesa jų laiko matavimo vienetai skyrėsi tiek nuo mūsiškių, tiek nuo vienas kito. Pirmasis pit stopas pranešė: “iki viršūnės 2min”, antrasis šaukė: “iki viršūnės 3min”, trečiasis vėl plyšavo, kad iki viršūnės liko 2min. O viršūnę iš tiesų pasiekėme po kokių 10min 🙂 Kad ir kaip ten bebūtų tokia informacija motyvaciją kilstelėdavo 🙂 Šiaip ne taip užsikabarojus ant kalno, radom tai, ko ieškojom ir dar daugiau. Be vienuolyno buvo galima pasigrožėti panoraminiu vaizdu į dykumą ir kalnus. Radę šiokį tokį pavėsį, įsitaisėm ant uolos krašto ir pasidarėm pikniką. Žemyn nenugarmėjom, tiesa pabėgusiam Agnės apelsinui turbūt baigėsi ne kaip.
Grįžę atgal į slėnį apvaikščiojom kelias žymesnes kriptas: urnos, šilkinę, korintiečių, o kad visai kojas atmuštume užsikėlėm iki High palace of sacrifice (aukštieji aukojimo rūmai). Iš rūmų mažai kas likę, užtat nuo kalno galima matyti visą Petros slėnį. Čia taktiškai gerai vieta apžiūrėti kur dar ką galima aplankyti, ypač jei planuojama Petroje lankytis dvi dienas.
Link išėjimo patraukėme apie trečią valandą. Jau perėjus Siq išgirdau dainuojant “Happy birthday”. Ant kelio stovėjo mūsų beduinai iš stovyklavietės. Mums kaip tik jų ir reikėjo. Paprašėme, kad paskambintų stovyklos šeimininkui ir atsiųstų sutartą taksi dabar, o ne po valandos. Visą mūsų vizito laiką jie puikiai mumis pasirūpino, visi klausimai buvo atsakyti, net taksi atgal per juos kainavo tik 40JOD, nereikėjo net derėtis.
Taksi tiesa buvo Seven wonders visureigis, tad kelionė atgal buvo nepalyginamai patogesnė. O ir vairuotojas daugiau šnekėjo angliškai, tad buvo progos išsiklausinėti kuo gyvena jordaniečiai. Turbūt labiausiai įstrigo benzino kainų palyginimas Jordanijoje ir JAE. Jordanijoje už pilną baką tenka sumokėti 45JOD, JAE pilnas bakas kainuoja vos 3JOD, tai nesiekia 4EUR. Nors jau pačioje Jordanijoje degalų kainos kone perpus mažesnės nei pas mus. Kai išvykom, litras degalų svyravo kažkur apie 1EUR, Jordanijos kolonėlėje užmačiau 0,41JOD, kas yra 0,53EUR. O tuo tarpu Izraelyje degalai brangesni 5,19NIS, kas reiškia apie 1,22EUR. Nors Izraelyje viskas brangu, tad 20% pabrangimas yra niekis palyginus su kitomis kone keturgubomis kainomis.
Grįžtant vairuotojas dar trumpai papasakojo apie dar kelias lankytinas vietas šiame kelyje. Viena jų buvo Wadi Rum, kur buvo filmuojamas Arabijos Lorensas. Grįžus reikės pažiūrėti šį filmą, kad daugiau sužinočiau apie šį arabams labai svarbų veikėją.
Netoli Aqaba yra patikros postas. Pasų ten netikrina, tik šiaip paklausinėja kas esi, kur važiuoji. Jei teisingai supratom arabų kalbą, mūsų vairuotojas mus pristatė kaip lenkus. Tik pradėjus kelionę, Darius bandė papasakoti kur yra ta Lietuva ir ėjo kone paprasčiausiu keliu, pasakydamas, kad Lietuva yra netoli Lenkijos. Turbūt taip mes ir patapom lenkais.
Aqabą pasiekėme jau visai sutemus, dienos čia gan trumpos, Šeštą valandą jau tamsu. Pabandėm prastumti Agnę su Arte į tą patį viešbutį kaip mūsų. Atskiro kambario neturėjo, tad pasiūlė penkiavietį suite su balkonu ir įskaičiuotais pusryčiais už 37JOD. Padalinus kainą per pusę gavosi truputį daugiau, nei mūsų užsakytas dvivietis, bet hey, dėl tokios smagios kompanijos tikrai negaila 🙂 Tikėkimės, kad du kartus už Al-qidra viešbučio kambarius reikėti nemokės, nes Dariui atšaukti senosios rezervacijos nepavyko.
Pats viešbutukas visai tvarkingas, žinant kokie yra arabų standartai viešbučių klausimais. Egipte gyvenau atrodytų trijų žvaigždučių viešbutyje, tačiau tarakonų teritorijoje nors vežimu vežk. Spėju, kad viešbutį valdo šeima, nes moteris, kuri mus priėmė angliškai kalbėjo gerai, tačiau vėliau užtaikėm ant vyriškio, kuris nė bum bum, tad teko patiems ieškoti kur skaniai pavalgyti.
Panašu, kad vietiniai dar nėra pilnai apsipratę su turistais, nes mūsų vienplaukę geltonplaukę Agnę žvilgsniais visi varstė. Bevaikštant promenada šalia jūros, kažkuris drąsesnis, net meilėje prisipažino. Tūkstančio kupranugarių, kaip Maroke, nepasiūlė niekas, bet mintį supratom. Galiausiai atsisėdom viename kabake netoli mūsų namų. Ruošiantis kelionei kažkur buvau užmačiusi, kad Jordanijoje reikia paragauti lėtai troškintos avienos. Bandėme kažką panašaus rasti mūsų turimame restoranėlio meniu. Arčiausiai teisybės skambėjo krosnyje keptas avienos tadžinas. Maroke valgėm super skanų tadžiną, tad čia ilgai nesvarstėm. Neprašoviau. Gavom špižiniuose puoduose tešla užkeptą avieną su sezamo padažu ir bulvėmis.
Kažkas kitoje gatvės pusėje pradėjo dainuoti “Happy B-day”, tačiau tai jau buvo ne man. Mano gimtadienį mes paminėjom, man labiau patinkančiu būdu – užsisakėm kaljaną. Taip prasedėjom kelias valandas, bandydami įveikti dideles tadžino porcijas, pūsdami kaljano dūmus ir stebėdami praeivius. Kaip ir visose arabų šalyse čia merginos labai gražiai akis dažosi. Ir aš taip norėčiau mokėti. Reikės kada pasigauti kokią vieną arabę, kad pamokintų.
Ištaškę paskutinius dinarus grįžom namo. Tiesa taip ir nesupratau Jordanijos politikos: pas beduinus rozetės buvo normalios, o Aqaba viešbutyje rozetės angliškos. Airijoje Inesa mums pravedė mokymus, kaip elgtis su tomis keistuoliškomis elektros instaliacijomis, tad be elektros nesėdėjom. Keliauji ir mokaisi 🙂