Vakar ilgai nevakarojom, jau dvi paros kaip miegam po penkias valandas, tad net ir kambarių langai į pagrindinę miesto gatvę problemų nekėlė, tiesa penktos valandos rytinę musulmonų maldą puikiai girdėjom. Kaip ir Turkijoje, visos save gerbiančios mečetės turi gerus garsiakalbius. Pasibaigus maldai, vertėmės ant kito šono ir snaudėm toliau. Šiandien manęs niekas nebūtų privertęs trečią kartą keltis paryčiais. Tik ne po Petros.
Aqaboje nieko lankytino neradom, tad pirma, ką padarėm atsikėlę, buvo žinutė mūsų gidei iš autobuso ar dar galim sudalyvauti toje nemokamoje turizmo departamento organizuojamoje ekskursijoje po Eilatą. Viskas operatyviai buvo suderinta: 12val mus pasiima nuo Melony viešbučio. Tad papusryčiavę, susipakavom ir patraukėm ieškoti taksi iki sienos. Viešbučio administratorė pasiūlė mums surasti taksi už 10JOD (tipo labai gera kaina, padarysiu nuolaidą). Netikėkit vaikai, ką sako arabai. Tik išėję į gatvę pasigavom pirmąjį taksi, kuris sutiko mus nuvežti už 8EUR (vakar visus dinarus palikom kavinėje). Spėju, kad būtume radę ir pigiau, nes vairuotojas labai nesispardė. Taip mes atsidūrėm prie beveik tuščio Jordanijos pasienio.
Jodanijos pusėje chebra atsipūtę: vienas darbuotojas Agnei akį merkė, kitas man leido pačiai dokumentus susištampuoti 🙂 Šypsenos baigėsi atėjus pas Izraelio pasieniečius. Standartinis klausimų paketas kas kur kaip kada kodėl kiekvienam iš mūsų, plius Artei papildomi, spėjom, kad dėl jo barzdos. Grįžtant ant sienos užtrukom ilgiau nei eidami į priekį. Išėję pasigavom taksi ir tiesiai į Melony viešbutį.
Pasirodo tai gan standartinis dalykas, kad jordaniečiai dirba Izraelyje. Toks pasitaikė mūsų taksistas, turintis tris žmonas. Nieko keisto: Izraelis brangesnė šalis, tad čia ir uždarbis geresnis. Izraelietiškos taksisto algos užtenka išlaikyti tokią didelę šeimą Jordanijoje. Darius dar turėjo naglumo paklausti, o kurią žmoną myli labiausiai 🙂
Atvykę į Melony turėjom dar valandą iki kol atvyks mūsų autobusas, tad ją praleidom prie baseino. Vanduo šaltas, todėl įsitaisę ant gultų planavom paskutinę mūsų kelionės dieną. Šiandien Šabatas arba Šabas tai ir mes, prisidėdami prie vietinių papročių, šeštadienį nieko neveiksim. Po ekskursijos lėksim prie jūros pagulėti.
Autobusiukas atvažiavo laiku. Taip prasidėjo mūsų valandos trukmės kelionė. Iš karto keista pasirodė, kad ekskursija užtruks taip ilgai, juk apvažiuoti Eilatą užtrunka pusvalandį. Kitas keistas dalykas pasirodė, kai Darius paklausė, kas organizuoja šią nemokamą ekskursiją ir šios gidės atsakymas nesutapo su oro uosto gidės atsakymu. Ji tik kažką numykė. Taigi vaikai, bent jau Izraelyje nemokamai tik sūris pelėkautuose, bet pradėsiu nuo pradžių.
Pirma kelionės dalis buvo visai padori, autobusiukas apvežė mus aplink miestą, leido mums apsižiūrėti į kurį paplūdimį lėksime po to. Papasakojo, kad Eilatas atsisakė šviesoforų, taip sutaupydamas pinigų už elektrą. Juos visus sukišo į kažkokį klubą. Tai priminė man Grūto parką. Parodė kur buvo filmuojamas Rembo III. Nuvežė prie Egipto sienos, parodė kuriame paplūdimyje galima su palapine miegoti. Tada prasidėjo pasakojimas apie Saliamono kasyklas apie garsųjį Eilato akmenį ties ta gaida mes sustojome kažkokiame pramoniniame rajone gerokai už miesto centro. Gidė liepė mums susirinkti visus daiktus ir lipti iš autobuso. Buvome nuvesti į deimantų fabriką. Keletas filmukų apie tai koks Izraelis kietas, nes per jį pereina 70% deimantų ir man nuotaika pradėjo gesti. Pasibaigus filmukui trumpa ekskursija pasakojimas, koks akmuo kam tinka pagal mėnesį. O tada prasidėjo… Atėjom į didelę salę pilną prekystalių su deimantiniais papuošalais. Gidė griebė mane už rankos: “Štai kokie gražūs auskariukai su deimantais” rusų kalba aiškino ji man. “Tik 300eur. Labai gera kaina.” Darius dar buvo prasitaręs, kad mano gimtadienis vakar buvo, tad prasidėjo visai nešvarus šantažas: “Koks jis vyras, jei gimtadienio proga jums auskarų nupirkti negali”. Mintyse siunčiau ją ant trijų raidžių, tačiau geras mamos auklėjimas neleido to pasakyti garsiai. Pamačius, kad deimantų neprakiš, nusitempė mane į kitą salę prie ne tokių brangių akmenų: “Štai žiūrėkit žiedas su safyrais.Trys karatai”. Siūlė ji man didžiulį žiedą su daug daug blizgučių. Žiūrėjau į tą šarkų tipo žiedą ir iš to pykčio net nežinojau ką sakyti. Pamačiusi, kad ir šitas reikalas nepraslys nusivedė iki kosmetikos. Jei nebūtume pirkę kosmetikos tai turbūt būtų nusitempusi iki toliau stovėjusio magnetukų stendo. Griebiau pirmą pasiūlytą kelioninį kosmetikos rinkinį, nes jau buvau nepradedanti dantimis griežti, dar Darius karksėti pradėjo, kad va gal ką močiutei nupirkti, ji juk mūsų vaiką prižiūri. Tai mūsų “gidė”, pasigavusi šią informaciją, pradėjo siūlyti kremukus už 50eur, tipo ką jums močiutei tokių pinigų gaila. Arr… Net dabar siutas ima.
Beje kursas Izraelyje kažkoks nenormalus EUR ir USD eina vienas prie vieno, tad kitą kartą ten vešimės baksų. Apsimokėjus už savo kelionę, mums buvo leista išeiti. Ten laukęs mikriukas mus nuvežė iki miesto centro, o jau nuo ten, pasigavę 15 autobusą, atvykom iki mūsų nusižiūrėto pliažo. Nuo ten iki Egipto sienos vos keli šimtai metrų.
Ant kranto, kur ir praleidau visą laiką, būti šiurpoka. Viskas nuklota duženomis, kancarais arba dar šlykštesnėmis atliekomis. Gal tame mokamame delfinų paplūdimyje bent jau to galėjome išvengti. Tačiau koralus ir nemokamai galima pamatyti. Darius išsinuomavo akvalangą ir didžiąją laiko dalį pramirko vandenyje. Sakė tikrai yra ką pamatyti. Tame tarpe ir milijoną jūros ežių. Kai chebra pradėjo fantazuoti apie visus tuos peraugusius karosus ar kitą matytą egzotiką ant vakarienės stalo, prisiminiau, kad nuo pusryčių mes dar nevalgę. Saulė jau leidosi, tad ėmėm gaudyti 16 autobusą atgal į miestą. Jo važiavimo grafikas gan paprastas. Nuo Egipto sienos išvyksta XX:30, t.y. 15:30, 16:30 ir t.t. Problema tik kad jis nei karto laiku neatvažiavo.
Turbūt geriausias dalykas Eilate tai nemokamas WiFi. Net būdami visai šalia Egipto gaudėm visai padorų internetą, tad be problemų galėjom planuotis ką čia dar nuveikus. Su mumis autobuso laukė dar viena grupelė, tiesa prie jų prisistatė patruliuojantis gamtosaugininkas ir jiems teko išklausyti paskaitą, kad koralų rinkti nevalia. Mes dar spėjom iš jų pasišaipyti, kad durniai kaimiečiai pilną maišą kriauklių prisirinko, juk tokius dalykus draudžiama iš šalies išvežt, kai išgirdom, kad jie lietuviškai kalba. Staigiai prikandom liežuvius. Iš tiesų su tais pigiais Ryanair skrydžiais Eilatas pavirto antra Palanga. Bevaikštant pagrindine promenada girdėjom vien rusų ir lietuvių kalbas, visai kaip mūsų pajūryje, tik kad čia jūra šiltesnė švaresnė ir įdomesnė 🙂
Pasižiūrėję šokančių fontanų programą, parpėdinom namo. Tik užsibūti viešbutyje ilgai neteko. Darius sukontaktavo su vienu vaikinuku iš couchsurfing vardu Uria, tad šokom į taksą ir išlėkėm išgerti alaus su vietiniais. Ir vėl grįžom atgal į centrą. Darius gavo velnių, kad netinkamai sustrategavo: šiaip ne taip užsikabaroję į kalną iki mūsų viešbučio turėjom kviestis taksi, kad mus vėl nuvežtų atgal kur pradėjome savo kelionę.
Vienaip ar kitaip turėjom šaunų vakarą. Visada labai smagu išgirsti kaip gyvena vietiniai ir truputį pačiupinėti net tik fasadinę turistinę šalies pusę. Turbūt labiausiai įstrigo vietinių išsakyta mintis, kad geografiškai jie gyvena netinkamoje vietoje. Su kaimyninėmis valstybėmis jie arba pykstasi arba draugiški santykiai kabo ant plono siūlo. Štai kodėl jie dalyvauja Eurovizijoje ir Eurolygoje, nors Europos žemynui kaip ir nepriklauso. Štai kodėl kiekvienas jaunuolis privalo atlikti karinę tarnybą (įdomu ar ta karinė tarnyba tokia kaip iš filmo “Zero motyvation” ar ten juos normaliai muštruoja?).
Antrą vakarą iš eilės ištaškėm visus turėtus pinigus. Kurgi neištaškysi, kai už burgerį tenka mokėti 15eur. Neturėdami nei vieno šekelio kišenėje namo grįžom pėsčiomis į tą patį kalną, kurį vieną kartą jau buvome įveikę. Bet jau geriau kalnas, nei gyventi miesto centre prie pat oro uosto. Keista matyti, kai esant miesto centre tau virš galvos nuolatos leidžiasi lėktuvai. Į priekį mus vežęs taksistas papasakojo, kad planuojama šį oro uostą iš čia iškeldinti. Kur gi ne. Tikiu, kad šalia įsikūrusiems Hiltonams žvaigždutės krenta nuo tokios infrastruktūros aplinkui.
Lietuva pareklamuota, vietiniams lovas Lietuvoje pažadėjom, užteks ambasadoriauti, laikas gult. Ryt grįžtam namo. Beliko tik vienas lankytinas objektas – į Kauną pas Luką.