Penkios valandos skrydžio ir mes jau leidžiamės Ovda oro uoste. Pasų kontrolė gan paprasta: kur gyvensi, kada išvyksi ir laisvas. Nei PC tikrino, kaip Petri gąsdino, nei maisto deklaruoti nereikėjo. Galėjom vežtis tiek tą mūsų kreivą PC, tiek lietuviškų lašinių 🙂
Oro uostas turbūt net mažesnis už Kauno. Viskas labai kompaktiškai. Tik išėjus iš pastato mus iš karto pasigavo gidė ir parodė, kur laukia 282 autobusas į miestą. Keista buvo girdėti ne angliškas, o rusiškas instrukcijas. Na aišku į kokias mases orientuojasi vietiniai paslaugų tiekėjai.
Taigi, Eilatas įsikūręs dykumoje prie Raudonosios jūros. Geriamo vandens aplink nelabai yra, tačiau chebra valo jūros vandenį. Išvalo taip, kad jį galima ir gerti. Ragavau, nieko nenutiko. Klausimas tik kiek toks valymas jiems atsieina?
Dar vienas pastebėjimas, išgirstas autobuse, Maestro kortelės Izraelyje neveikia.
Autobusas apvažiavęs reikiamus viešbučius mus paleido prie autobusų stoties ir pajudėjo Taba kryptimi. Pusė čia atvykusių nakvynę susirado Egipte. Matematika paprasta: pigiausios nakvynės Eilate apie 50eur, Taboje viskas prasideda nuo 20eur.
Visgi mums Taba ne pakeliui, mūsų šios dienos tikslas pasiekti Petrą. Bevažiuojant autobusu mus užkalbino viena lietuvių porelė. Nugirdę, kad mes minsim iki Petros, pasiūlė apjungti pajėgas. Taip pradėjome kelionę į Petrą su Agne ir Artūru. Pasiėmę iš bankomato pinigų gyvenimo pradžiai, pasigavom taksi ir atvykom iki Jordanijos sienos. Po kokių dešimties minučių, mus pasivijo kita lietuvių grupė, kurie važiavo su oro uosto shuttle autobusu. Cha cha, sumokėję kone 5 kartus daugiau, greitų paslaugų jie negavo 🙂
Pats pasienis praėjo gan sklandžiai. Tik gal kokius 10 kartų reikėjo pasą rodyti skirtinguose postuose. Kartą prašvietė kuprines. Taisyklėse parašyta, kad net vandens negalima neštis, jau nekalbu apie maistą, bet prie mūsų turėtų snikerių nesikabinėjo, jei iš viso juos rentgenas rodo.
Tik praėjus kontrolę mus pasitiko vyriškis, kuris reguliavo taksi verslą. Čia turbūt ir buvo mano internete išskaitytas “taksi mafijos tėvas”, kuris neleidžia kooperuotis į vieną mašiną keliems nepažįstamiems žmonėms. Standartinė kaina iki Petros 55JOD. Pamiršom pasiderėti. Blyn. Galėjau sužaisti savo gimtadienio korta. Gerai tik kad išlaidos dalinasi per pusę, tad nebuvo taip skausminga. Suderėjom, kad taksi mus nuveš iki valiutos keityklos, nes pasienyje nenormalus santykis, iki parduotuvės vandens, užsiprašiau ir kad sustotų prie gražių vietų pakeliui. Viskas už tą pačią kainą. Sumetėm kuprines į bagažinę ir pajudėjom. Tik įvažiavus į Aqabą (kirčiuojasi pirmasis skiemuo beje) mus sustabdė automobilis. Vairuotojai kažką arabiškai sušnekėjo, tada mus sustabdęs vairuotojas prabilo angliškai: “šitas taksi jums keturiems per mažas, sėskite į mano mašiną, ji didesnė, taip bus patogiau. Nesijaudinkite. į Petrą nuvešiu už tą pačią kainą.” Mašina nežymėta taksi ženklais, bičas atsirado iš niekur. Įtartinai viskas atrodė. Supasavom, nors vėliau pagalvojus gal ir galėjom jį imti, jis laisviau šnekėjo angliškai, tad būtų pabuvęs ir gidu. Visgi šalyje buvom vos 5min, nežinojom ko iš jos tikėtis, tad pasirinkom “play safe” variantą, o pakeliui ir pora arabiškų žodžių išmokom. Šochram – ačiū, sauer – stop, kai norėjom sustoti pafotkinti peizažus, asalam aleikum jau iš seniau žinoma frazė.
Su keliais sustojimais Wadi Musa pasiekėm jau sutemus. Neliko nieko kito, kaip važiuoti tiesiai į nakvynės vietą, tiesa truputį per aplinkui. Mūsų nakvynė buvo Seven wonders beduinų stovykloje. Vairuotojas tos vietos nežinojo, tad parašėm, kad nuvežtų iki Rocky mountain viešbučio, kurį valdo tas pats savininkas. Su keliais paklausimais atradom tą vietą, o nuo ten mus persiėmė produktus į stovyklą vežęs vairuotojas. Trumpam stabtelėjom parduotuvėje apsipirkti rytojui ir jau visai sutemus buvome vietoje.
Mus vežęs vairuotojas informavo, kad autobusai atgal į Aqabą važiuoja tik ryte (neva šventės, neva ne sezonas), teks dar šią informaciją patikrinti, nes jis kaip ir suinteresuota šalis iš mūsų kaip galima daugiau pinigų ištraukti. Visai tikėtinas variantas, kad nuo taksistų jie gali gauti atkatą. Tai gan populiaru arabų šalyse. Vienaip ar kitaip, reikia perplanuoti mūsų veiksmus, kad turėtume planą B. Viena aišku, kad ir kaip dėliojamės mažajai Petrai niekaip nelieka laiko. Buvo mintis per mažąją Petrą taip vadinamu backway keliu pasiekti didžiąją, tačiau tam reikia 4h ir greičiausiai gido paslaugų už 45JOD. Už 60JOD iki Petros vienuolyno gali atvežti džipas. Nei laiko nei pinigų mes neturim, teks tenkintis standartiniais keliais. Reikia tik išsiaiškinti kada aušta ir eisim užkariauti vieną iš naujų septynių pasaulio stebuklų.
Pas beduinus užsisakėm vakarienę, kol jos laukėm nusimetę batus chillinom bendroje beduinų palapinėje ant kilimų ir pagalvių. Gėrėm saldžią juodą arbatą su prieskoninėmis žolelėmis (šį kartą tai buvo rozmarinas). Šeimininkai reguliariai praeidavo siūlydami šį “viskį”. Tikro alkoholio jie vartoti negali, tad sukasi kaip išmano: į trasą eina čefyras ir hašišas, tiksliau saldi stipri arbata ir šiša – kaljanas.
Beduinų vakarienė verta dėmesio. Buvo labai skanu. Pagrindinis patiekalas plovas su vištiena daržovėmis ir riešutais. Niekad nesu valgiusi ryžių su žemės riešutais, bet tai pasirodo net gi labai dera. Prisišveitę vėl lindom į chillinimo palapinę. Kadangi keltis teks puse šešių, prieš dvyliktą jau traukėm į savo lovas, kai mus sustabdė. Sako palaukite dar keletą minučių ir galėsite eiti. Už tų kelių minučių chebra ateina dainuodami Happy B-day ir nešdami tortą su degančia žvakute. Iš kur jie tą tortą vidury dykumos ištraukė man taip ir liko paslaptis. Taip mes pradėjom švęsti mano gimimo dieną.