Kaip tarėme taip ir padarėme. Susipakavome daiktus iš Petrovac. Pagaliau lietingos dienos mums už nugaros. Metas pasimėgauti saulėtais vaizdai iki maksimumo. Nuo Petrovac pilies prasiėjome šauniu pėsčiųjų takeliu palei jūrą. Pranardėme tuneliais, palaipiojome ant uolų. Kelias link Reževici turi savo šarmo. Iš anos kelionės prisimenu, kad netoliese toks pat šarmingas yra ir kitas pėsčiųjų takelis, taip mes pasukome link Ilyrijos lopšio.
Kažkada gyveno Kadmis ir Harmonija (Arėjo ir Afroditės dukra). Nepasakosiu visos istorijos apie Harmonijos vėrinį, bet jiems galiausiai teko palikti Tėbus ir įkurti naują miestą Budva. Jiems gimė sūnus Ilyrijus. Taip prasidėjo Ilyrijos karalystė. Legendos smagu, bet mums smagiau Mogren paplūdimio takas. Šiaip ne taip prisiparkavę, patraukėme link jo. Deja vartus radome užrakintus (spėju del praėjusios audros). Grotos virš 2m tad taip lengvai kaip Kotore neprašoksi. Paraukėm nosis ir pajudėjome medžioti pietų. Robertas vėl patraukė iki BBQ Tanjga, man šį kartą norėjosi kažko lengvesnio ir Ladovina restorane valgiau skaniausią gyvenime tuno kepsnį.
Perast miestelyje trumpam žvilgtelime į šv. Jurgio vienuolyną ir Uolų dievo motinos bažnyčią. Pamojuojame jiems ir visai pakrantei. Atėjo metas aplankyti dar vienas Juodkalnijos aukštumas.
Žabljak miestelis mus pasitinka apledėjęs. Iš vasarinių temperatūrų pajūryje per dvi valandas atsiduriame ant sniego ir ledo. Iš kuprinių traukiame visus turimus megztinius.
Būnant Žabljake tiesiog negalima neaplankyti Juodojo ežero. Šis ikoniškas vaizdelis puikuojasi ant kiekvienos Juodkalnijos skrajutės. O vat kažkodėl netoliese esantis Gyvačių ežeras nustumiamas į antrą planą. Ir visai be reikalo. Tik atvykus prie jo, jis lyg ir niekuo ypatingas, tačiau reikia nusigauti į kitą jo krantą ir atkakliųjų laukią žandikaulį atvėpinantis reginys. Pamėginkit, nesigailėsit.
Dienos dar turime, tad nusprendžiame pabūti avantiūristais ir patikrinti P14 kelią. Nuo ten, o tiksliau nuo Šarban kaimelio turėjo prasidėti mūsų pėsčiųjų maršrutas po Bobotov Kuk apylinkes. Spoiler alert – neprasidėjo. Kur tik pasisuksi, kalnų viršūnės visur baltos, buvo akivaizdu, kad sąlygos kalnų keliuose ne pačios geriausios. Mūsų džipas nuvežė tiek kiek galėjo ir leido pasigrožėti balta kalnų panorama.
Netampome daugiau likimo už ūsų, leidžiamės į padoresnius maršrutus. Taip vakarop nudardam iki Durdevica tilto per giliausią Taros kanjoną. O čia nuo praėjusio karto tiek zip lainų pritampyta, kad nors vežimu vežk. Ir visos uždarytos. Pasiskraidyti virš taros kanjono teks kitą kartą. Tiesa pasiskraidymui galėjo sutrukdyti ir kita aplinkybė. Išlipus iš mašinos prie tilto pajutau kad nebegaliu priminti vienos kojos: bevaikščiodama aplink Crno jezero, neteisingai nusileidau ir dabar pradėjo jaustis pasėkmės. Ryt bet kuriuo atveju jau išvažiuojame iš kalnų, o iki lėktuvo kažkaip nueisiu. Paskutines dienas teks patinginiauti.