Kol mes ilsėjomės Tiranoje, prilijo iš tiesų daug. Tiek daug, kad pievos pasidarė ryžių laukai. Kiek nuošliaužų kalnuose net sunku pasakyti. O tos serpantininės provežos, kurias Google keliais vadina turbūt dabar net ir su džipu nepravažiuojamos.
Kadangi grįžtant neturėjau kas veikti, tai nusprendžiau išnaudoti savo statistikos teorijos magistro laipsnį (nes nu o kam daugiau jis reikalingas). Skaičiavau kiek Albanijos keliuose važinėja mersų. Mano statistinė imtis parodė, kad beveik 30% visų markių sudaro mersedesai, antroje vietoje VW. O taip, prisimenu ir aš laikus, kai Lietuvoje kregždės skraidė. Tais laikais turint BMW buvai kiečiausias pacanas kieme. Albanija šiuo metu yra šioje stadijoje, kuomet statusą reikia per kietą mašiną įprasminti.
Atėjo metas prasilėkti Juodkalnijos pajūriu. Pirmas lankytinas objektas, kuriame sustojame tai alyvmedis. Neva seniausias. Dėl senumo galbūt, tačiau ką tikrai žinau, kad norint aplanklyti tą vietinę Stelmužę, reik susimokėti. Spjauname į šitą reikalą. Užtat kitas objektas yra tas, kur net ir labai norint sunkiai pateksi. Sveti Stefanas buvęs žvejų kaimelis dabar paverstas tik į Bradui Pitui įkandamą viešbutį.
Bradą miniu čia ne be reikalo, nes kita mūsų lankytina vieta, kurioje filmuota The Dark Side of the Sun dar kitaip žinoma kaip kačių miestas. Kotoras šį kartą drėgnesnis nei aš jį pamenu iš paskutinio karto. Tačiau net ir grėsmingiems debesims kabant virš mūsų galvų patraukiame kopti vietine kinų siena. Pinigų kaip ir aną kartą niekas iš mūsų nesusirinko, beliko tik peršokti trikojes kryžmes. Kai pasiekėme pilį, Kotore jau vakarėjo. Pradėjome dėliotis rytojaus planus, kad vėl šiuose kraštuose atsidurtume. Robertas negalėjo išmesti iš galvos to 20eur kainavusio mėsos rinkinio.