Singapūras. III diena

Nemėgstu zoologijos sodų. Visada nuotaika susigadina. Nusprendžiau duoti paskutinį šansą šioms įstaigoms, nes Singapūras giriasi, kad turi patį kiečiausią zoologijos sodą.

Kelionė iki jo gan ilga. Pusvalandis metro, po to dar pusvalandis autobusu iki galinės stotelės. Tad viskas gali išsitempti iki 1,5h į vieną pusę. Taip, šiam zoo sodui reikia visos dienos. Tiems, kas lankysis 2021m. pasiseks labiau, nes iki to laiko jau planuojama nutiesti naują metro atkarpą, kuri sieks ir zoo sodą. Šiuo metu vyksta intensyvūs kasinėjimai. Dar vienas pliusas Singapūro tvarkai. Net ir statybininkams ne dzin ką palieka po savęs. Sunkvežimiai prieš išvažiuodami iš statybų aikštelės į gatvę yra kruopščiai nuplaunami. Palyginimui šalia mano darbo šiuo metu vyksta statybos. Manau jau įsivaizduojate kokia mėšlina buvo gatvė, kai sunkiasvoriai pažliugusią rudenišką dieną nusprendė nuvažiuoti cigarečių nusipirkti.

Trumpam sustojome nusipirkti užkandžių. Darius savo ausimis nepatikejo, kai kepyklėlėje už kavą paprašė 0,5SGD ir prieš 10val jau buvome prie zoologijos sodo vartų. Diena pasitaikė apsiniaukusi, tad galėjome smagiau vaikštinėti, nemirdami iš karščio.

Ar žinote kaip atskirti žmogbezdžionę nuo bezdžionės? Čia visiems tiems, kurie kaip ir aš neturi žalio supratimo kas per velnias yra tos žmogbezdžionės. Žmogbezdžionės turi ilgesnes rankas nei kojas ir neturi uodegų. Paprasta. O ar žinojote, kad dramblio aukštis gali būti paskaičiuotas pagal jo pėdos prie pagrindo ilgį. Atrodo taip būti negali, bet dramblio pėdos apskritimo ilgį padauginus iš dviejų gausime dramblio ūgį. Šių ir panašių pasakojimų prisigaudėme per gyvūnų pasirodymus. Aš net gyvatę glosčiau. Atsimenant vakarykštę dieną, kai visą botanikos sodo gyvūniją išbaidžiau savo cypimu dėl varano, sakyčiau čia visai neblogas pasiekimas.

Man patiko, kad beždžionės sode lakstė kur panorėjusios. Deja kiti gyvūnai turėjo savo gardus. Kanadoje matytas sprendimas man labiau prie širdies, kai žmones, o ne gyvūnus, sukiša į narvą (autobusą). Šiame zoo sode patiko kad buvo galima pašerti gyvūnus. Susimokėję 5SGD mes maitinome dramblius. Nepatiko visi dresūros elementai, kai dramblius vertė stovėti ant vienos kojos, lankstytis, demonstruoti akrobatinius sugebėjimus ir pan. Galėtų apsieiti ir be cirkinių triukų.

Kažkur nuo šeštos klasės turiu trauma cirkams, kai į mokyklą atvažiavo dresuoti pudeliai. Pasirodymas buvo smagus. Po to visi išlėkėme į kiemą iš arčiau pažiūrėti į šunis ir tai, ką pamačiau, mane nupurtė. Tie gyvūnai uždirbinėjo savininkams pinigus, tačiau su jais buvo elgiamasi kaip su šiukšlėmis. Jie buvo tampomi, ant jų rėkiama, jie be jokių ceremonijų buo sugrūsti į narvus mašinoje. Va tada mano mielė cirkams ir visiems šitiems kvailiems triukams išgaravo. Suprantu, kad gyvūnas gal ir turi būti apmokytas bendrauti su žmonėmis, tačiau žaidžiantis krepšinį dramblys manau jau mažumėlę perspausta.