Pusryčiai Howard Johnson Inn be standartinio meniu kaip dribsniai su pienu ar bandelė su sviestu buvo papildyti galimybe išsikepti blynus. Iš aparato prisipili tešlos, supili į vafline ir vualia po dviejų minučių valgai blyną su uogiene. O dabar pusryčių minusai. Kava šlykšti, apelsinų sultys vien cukrus. Galvojau Lietuvoje sultys saldžios. Blynai beje irgi labai saldūs. Bandau mažinti cukraus suvartojimą panašu, kad Amerika tam ne pati tinkamiausia vieta.
Kelias ilgas, tad įsijungiam country radio stotį ir lekiam. Su Darium sutariam, kad būtinai nusipirksim country kompaktą. Mažai išmanau apie šią muziką. Tailor Swift pabėgo į popsą, tad ji jau nesiskaito. Alan Jackson turbūt jau seniai pensijoje. Yra gražuoliukas mėlynakis Blake Shelton. Kažkada mačiau kaip Michael Buble pasikvietė jį į savo koncertą. Aš maniau, kad Buble turi tikrai gerą stiprų balsą. Visgi Blake’as jį be problemų nupūtė. Imsim Blake Shelton CD 🙂
Šalia greitkelio nėra nei degalinių nei parduotuvių. Užtat nuolat yra ženklai “lodging exit”, “service exit”, “food exit” ir t.t. Mokamuose keliuose mokestis priklauso nuo to kaip toli važiuoji, tad jei netyčia nusuki į mokamą kelią už jį galima ir nemokėti, jei išvažiuosi pro tuos pačius vartus. Čia daugiau info apie mokamus kelius:
http://www.thruway.ny.gov/travelers/map/index.html?layer=incidents
Viskas matyta filmuose atgyja. Geltoni mokyklų autobusai kaip per Simpsonus, stambūs petingi truck’ų vairuotojai, patys truck’ai, džipai ilgio kaip katafalkas. Tokiame be problemų šešiese išsimiegotume. Taip, Amerikoje viskas paididinta. Užuojauta amerikiečiams atvykus į Europą sutilpti į 80cm pločio lovą.
Šios dienos atrakcijos dvi: Watkins Glenn ir Robert Treman parkai. Abu jie šiaip yra mokami, tačiau mes neradom, kur sumokėti. Pirmame matėm tik mokestį už parkavimą. 8USD mums pasirodė brangoka, tad pasistatėm mašiną kitoje kelio pusėje. Antrame matėm būdelę, tačiau ji nedirbo.
Dabar apie pačius parkus. Abu siūlo pasivaikščiojimus perėjoje grožintis kriokliais. Pirmasis labiau turistinis ir grožis labiau koncentruotas, tad ten žmonių daugoka. Pagrindinis takas pirmyn atgal yra kažkur 3km ilgio. Tiek mes ir pasivaikščiojom, nors grįžom kitu keliu įvairovės dėlei. Antrasis gali išsitęsti virš 10km, jei labai norisi. Mes praėjom perėją, pasifotkinom prie Liuciferio krioklio ir grįžom atgal, kas sudarė kažkur 2km. Palyginus su Islandija, viskas išlaižyta. Čia visur sumūrytos sienelės prie skardžių nepalyginsi su kelione iki Glymur.
Šiandien per žinias kalbėjo, kad Fynikse siautėja serijinis snaiperis, per 11 dienų 10 incidentų. Įdomu ar iki Lietuvos šios žinios atėjo. Jau seniai aišku, kad amerikiečiai turi per daug ginklų. Tiek daug kad jau nebesugalvoja ką su jais nuveikus. Kartas nuo karto vis išgirstam kad kažkas mokykloje visus išguldė ar kažkam šiaip protas karinėje bazėje pasimaišė, Klausimas tik ar visi tokie užtemimai pasiekia Europos žinias. Mamos, Fyniksas toli, snaiperis mūsų nepasieks, tad miegokit ramios.
Dar viena per žinias užmatyta naujiena buvo fiktyvios santuokos. Laidos vedėja po reportažo pakomentavo “Visi nori būti šioje šalyje”. Pasirodo amerikiečiai tikrai mano, kad jų šalis pati geriausia. Patriotizmas gerai, tačiau Europoje taip pat apstu fiktyvių santuokų, tad Amerika ne pasaulio bamba. Lygiai taip kaip NBA lygos čempionatą jie vadina World championship. Amerikiečių liūdesiui pranešu, kad Amerika ne visas pasaulis.
Vakare beieškodami užtikom tokią tikrą amerikietišką pakelės užeigą, kaip rodo per filmus, kai pagyvenusi moteriške vaikšto tarp stalų ir pilsto kavą (mums tiesa pilstė tik vandenį). Pastelinių spalvų baldai, pigūs plastikiniai staliukai ir kiekvienas jų turi po atskirą mažą jukebox (nežinau kaip tai teisingai išversti).
Darius buvo užsidegęs įmesti baksą, kad mums ką nors pagrotų 🙂 Žodžiu cypavom kaip maži vaikai, radę gyva tokią užeigą. Kad jau būtų visai amerikietiška užsisakėm burgerių ir makaronų su mėsos kukuliais. Kukuliai spėju iš skardinės, bet buvo skanu. Tad jei kas kada būsit Henrieta apylinkėse užsukit į Jay’s diner: