Puno

Kopimas į viršų buvo sunkiausias žygis kokį iki šiol esame turėję. Po vakar leidimosi skauda šlaunis, po šiandienos kopimo skauda blauzdas. Rytoj viską skaudės dar labiau. Iš Sangalle išvykome prieš penkias. Nenorėjau anksčiau pradėti, nes skaičiau atsiliepimus, kad tamsoje geriau nevaikščioti, tačiau kai prieš tave pasirinkimas arba pradedi dar neišaušus arba kopi svilinant saulei, tai aš kitą kartą rinkčiausi pirmą variantą. Turėjome 20min tamsos, tačiau su ciklopčikais kelias gerai matosi. Kitą kartą jeigu eičiau išeičiau pusvalandžiu anksčiau. Protingesni keliautojai taip ir padarė. Kai mes pradėjome eiti, kiti jau buvo gerokai palipę. Nuėję kokį ketvirtadalį kelio pasitikome saulę. Magiškas metas net ir tada kai širdis gerklėje 🙂

Kol kelias paprastas išmintas takas, tol viskas pakenčiama, tačiau kai prasideda akmenų ruožai kojas kilnoti darosi sunku. Prieš devynias jau buvome viršūnėje, nors kelionės pradžioje galvojome, kad be 11-tos niekaip. Kopimas užtruko 3,5h. Paleidau Darių pirkti bilietų, tačiau panašu įvyko nesusipratimas tarp Pachamama hostelio, kur buvome pasilikę didžiuosius krepšius, ir mūsų. Pachamamoje mums pasakė, kad būtinai turime atvykti likus pusvalandžiui iki autobuso išvykimo, tačiau atbėgus paaiškėjo, kad bilietus į Chivay iš anksto neparduoda. Pirma pardavinėja bilietus į Arequipą ir tik po to kiek lieka vietų paima iki Chivay. Teko pakepti saulėje mažumėlę tikintis, kad autobusas neužsipildys ir liks vietos. Pagaliau susimetėme kuprines ir už juokingus 1,5EUR (5PEN) įsigijome 2h dardėjimą kalnų keliukais. Dulkėtas tas autobusas, tačiau buvo proga ištiesti kojas ir pasigrožėti inkų terasomis. Beje jos vis dar naudojamos vietinių ūkininkų.

Prieš dvyliktą atvykome į Chivay. Gaila nebeturėjome laiko aplankyti karštųjų versmių. Užtat skaniai pavalgėme. Darius surado restoraną, kur sumokėjus 20PEN galima valgyti kiek lenda. Mmmm… kaip aš buvau pasiilgusi sriubos. Tiesa į kainą neįskaičiuoti gėrimai, tačiau maistas Raicess restoranėlyje gan neblogas. Būtume turėję laiko, būtume ten ilgiau pachimarinę, tačiau 13:15 išvyksta autobusas į Puno. Jose labai intensyviai rekomendavo atkarpą Arequipa – Puno važiuoti dieną, nes labai gražu plius skaičiau daug rekomendacijų vengti važinėti naktį, nes keliai prasti. Mano kuklia nuomone kažkokio išskirtinio grožio, palyginus su gražiosiomis inkų terasomis Kolkoje, nebuvo. Vulkanų trijulę el Misti, Chanchani ir Pichu pichu matėme iš Arequipos pusės, tad nieko naujo, o kelias labai geras. Išreklamuotas flamingų ežeras nuvylė, nes ten vos keli flamingai tupėjo ir tai iš labai toli. Gal ne tas metų laikas, nežinau. Prisiminiau vieną užrašą prie flamingų aptvaro LA zoologijos sode „Flamingos are monogamous. Except for Phillip, that cheating bastard“. Filipo neradom, traukėme toliau. Trumpam sustojome apžiūrėti akmenų bokštelius, vietinių vadinamais apachetas. Tai sena inkų majų ir actekų tradicija. Keliaudamas į kalnus, nešiesi akmenį ir jį palipęs aukščiau uždedi ant jau suformuoto bokštelio arba pradedi naują. Tokie bokšteliai laikomi huaca – šventa vieta, kur keliautojai meldžiasi dievams, kad kalnai jiems būtų geri. Tai be abejo tarnaudavo ir kaip kelio žymekliai klanuose. Matėm tokių Islandijoje, žinau tai paplitęs dalykas visuose pasaulio kalnuose. Klausimas tik nuo kur viskas prasidėjo. Apacheta išvertus reiškia šaltinis, kur prasideda tėkmė. Suprask čia visos čakros atsidaro. Čakros neatsivėrė, kalnų dievams melstis nemokame, važiavome toliau. Trumpa stotelė išgerti paturbintos kokos arbatos vadinamos Mate Inka, kurioje be kokos yra mėtos (Muña) ir kažkas panašaus į čiobrelius. Vienas geras dalykas buvo pakeliui nusipirktas „lamos“ vilnos megztinis už 10eur. Kiek jis iš lamos nežinau, bet šiltas. Tad bendrai paėmus ir taupant laiką, kitą kartą drąsiai imčiau naktinį autobusą. Tas kelias nevertas 6h iš dienos, kai trūksta laiko.

Septintą valandą vakaro buvome Pune. Taip ir baigėsi diena. Didžiąją dalį jos praleidome ant autobuso sėdynės. Tiesa kompanija, kuri mus vežė iki Puno gan gera. 4M autobusai šią paslaugą siūlo už 50USD, mes atvažiavome už per pus pigiau. Reikia tik pasiklausinėti vietoje. Kaip ir daugelio dalykų šioje šalyje. Atvykus į vietą galima išsimušti daug geresnes kainas.

Manco Capac viešbutis paprastas. Lovos geresnės, duše, kaip ir visose iki šiol buvusiose nakvynėse, neradau karšto vandens, keturis kartus buvo dingusi elektra, kas truputį erzino, girdėjome savo kaimynus taip lyg jie būtų pas mus kambaryje, tačiau kambariai švarūs, o pusryčiai padorūs: duona ir kiaušinienė su koka arbata. Beje panašu, kad kelionėje turėsime problemų su elektra, nes kištukai kitokie, platesni, tad pakrovėjai nesilaiko lizde.