Atlaikėme dar vieną pasų patikrą, dar vieną kartą pasiėmė biometrinius duomenis. Singapūrė pasiėmė nykščių antspaudus, Japonijoje rodomųjų pirštų. Su Dariumi juokėmės: akcija-atrakcija „apvažiuok Aziją ir susirink visų pirštų antspaudus“.
Nuvažiuoti iš Kansai oro uosto iki Osakos centro vien aš suskaičiavau 6 būdus. Visi jie kainuoja gan panašiai 10-15 EUR, tad ėmėme tokį kurį, mums išbūrė google.
Pailsėję iš pat ryto nudardėjome iki Nara – pirmosios Japonijos sostinės ir galutinio šilko kelio taško. Tačiau turistai čia plūsta ne dėl istorinių priežasčių. Na gerai, gal šiek tiek ir dėl istorinių, tačiau yra dar trys priežastys. Pirmoji – architektūrinė. Todaidži budistų šventykla yra didžiausias pasaulyje medinis pastatas. Antroji – religinė. Todaidži budistų šventykla turi didžiausią Budos statulą ant visos Japonijos. Geriau ten eiti iš pat ansktaus ryto, antraip teks pasistumdyti alkūnėmis. Trečioji – mano priežastis – gamtinė. 500ha teritorijooje ganosi kokie keli tūkstančiai elnių.
Sumokėjus 150 JPY, gauni specialiai elniams paruoštus 10 sausainėlių ir gali juos pamaitinti. Išauklėti elniai prieina prie tavęs, nusilenkia, tu nusilenki jiems ir duodi sausainėlį. Neišauklėti elniai, prieina patylomis ir bando tavęs pačio paragauti. Daugeliui patinų ragai yra nupjauti, spėju dėl to, kad jie mėgėjai pasistumdyti. Vienas toks Luką niukstelėjo, tad budrumo nereikėtų prarasti. Šių elnių čia priviso daug todėl, kad jie laikomi šventais dėl netoliese esančios Kasuga šentyklos. Pasakojama, kad dievybė, garbinama šioje šventykloje, atjojo į Narą ant elnio. Elniai pradėti laikyti dievų pasiuntiniais, o šventykla įtraukta į UNESCO.
Deja šios šventyklos mes jau nebepamatėme. Lietus pradėjo merkti vis stipriau, aš pradėjau zirsti garsiau, o laikas vis labiau spaudė, tad Dariui teko nusileisti ir visi pasukome link Nara stoties.
Grįžę į Osaką, susitikome su Toshiko, kurios namuose apsistosime. Vakarėjo, tad pasidėjome krepšius, šildėmės permirkusius kaulus prie puodelio arbatos ir šnekučiavomės apie Japoniją ir Lietuvą.
Toshiko nustebo, kai išgirdo, kad Sugihara – labai gerbiamas žmogus Japonijoje – leidimus žydams išdavinėjo Lietuvoje.
Vakaras baigėsi visiškai netikėtai. Stabėjome tradicinį japonišką spektaklį. Toshiko pasakojo, kad iš šio žanro išsivystė kabuki.
Šiandien Lan alsavimas jaučiamas stipriau. Lietus intensyvesnis ir kyla vėjas, tad nusprendėme praleisti Baltojo garnio pilį ir visą dieną susiplanavome po stogu. Pirmas stabt Rikuro Ojisan kepyklėlė. Norėjom išbandyti vietinius sūrio pyragus. Sūrio pyragas labiau priminė paturbintą kiaušinienę, tačiau buvo labai skanu.
Mažumėle pamirkę lietuje pasiekėme Four-M foto studiją. Labai norėjosi išbandyti ir tą šiuolaikišką Japonijos pusę, o tiksliau cosplay. Iš katalogo išsirinkau kuom noriu būti ir po 30min patapau Hatsune Miku – keistu reiškiniu Japonijoje, kai ant scenos dainuoja holograma, o visi aplinkui kaifuoja iš pasitenkinimo.
Atėjo metas pasilinksminti Lukui. Kid‘s plaza tikras rojus vaikams. Tiek patiems mažiausiems tiek jau mokiniams. Ten ir prabuvome iki pat parko uždarymo.
Grįžti namo buvo visai nelinksma. Vėjas dar labiau įsisiautėjo. Panašu, kad teks sudalyvauti šio supertaifūno vakarėlyje. Traukiniai vėlavo (!!!) 40min. Skėčius suskleidėme, nes iš jų jau nebuvo jokios naudos, ir bėgom iki namų.