Papusryčiavę viešbutyje ir išsiruošėm į kalnus. Autobusas į kalną veža kas valandą, tiesa pirmasis nuo kalno tik gerokai po pietų. Taigi užkilome į Engordany ir patraukėme apžiūrėti kalnų ežerioko. Infrastruktūra pritaikyta žiopliems turistams, tad ežero ilgai ieškoti neteko.
Abu pirmą kartą kalnuose, tad gėrėme kalnų orą ir grožėjomės vaizdais. Susiradome vietą ant kalno šlaito ir nepastebėjome kaip laikas praėjo. Ten, 1,5km aukštyje, pasijutome taip lyg būtume grįžę keletą mėnesių atgal: dar žydėjo žemuogės, o ant aukščiausių kalnų viršūnių dar matėsi sniegas.
Nepraleidome progos pažoliauti kalnuose. Prisirinkome Andoros čiobrelių. Tikėkimės pasieniečiai neužtiks šių lauktuvių, nes gali tekti ilgai aiškintis.
Prasukę trumpą ratuką, pradėjome leistis žemyn nuo kalno. Atrodytų kas čia tokio nusileisti 1km žemyn, tačiau kelias vingiuoja, pats vidurdienis. Nusprendėme nesikankinti ir pradėjome tranzuoti. Vienas geras vaikinukas nuleido mus iš kalnų iki miestelio centro. O tada atėjo metas shopingui. Bacardis 9eur, Grantas 5eur. Beje tai litriniai buteliai. Daug laiko parduotuvėms neturėjom, už kelių valandų mūsų pasiimti atvažiuoja Dariaus draugas Josep, kurį Darius meiliai Juozuku vadina. Grįžtame atgal į Ispaniją