Kitą dieną apie dešimtą palikome Barseloną ir nuvykome su traukiniais į Monserat vienuolyną. O ten gražu, tik laiko nelabai turėjome. Planas šiandien nakvoti Andoroje. Buvo jau keturios vakaro, o mes vis dar malėmės Manresoje. Nuvykę į autobusų stotį, sužinojom, kad autobusas į Andorą išvyko prieš 10 min. @#$%^&. Kitas autobusas už trijų valandų, tad Andorą pasiektume po vidurnakčio. Dar kartą @#$%^&. Viešbučiui Andoroje esame pranešę, kad būsime pas juos kažkur apie DABAR. Teko imtis plano B, nes kitaip nuplauks mūsų viešbučio rezervacija. Darius dar bandė įkalbėti ieškotis nakvynės Manresoje, aš buvau už tranzavimą. Turbūt bijodamas dar didesnės dramos, mano James Blunt nusileido. Paėję šiek tiek už miesto susiradome turbūt netinkamiausią vietą stabdyti automobilius 🙂
Tad stovime kelyje į Berges (planavome tame miestelyje pasivyti mūsų autobusą). Nepraeina nei pusvalandis kai prie mūsų sustoja mašina su dviem kolumbietėmis. Dariaus ispanų žinios gelbėja, nes nei mama nei dukra angliškai nekalba. Pasirodo, jos pro mus pravažiavo, tada apsisuko ir grįžusios paėmė mus. Taip bešnekant apie Kolumbijoje gyvenanti Antaną Mockų (kurį vietiniai Mokumi vadina) pasiekėme Berges.
Kad jau taip gerai sekasi, kam gi tas autobusas reikalingas. Tranzuojam toliau. Ir iš tiesų vos spėjome pasidaryti plakatą su Andoros užrašu, kai prie mūsų sustoja blizgantis mersas. Verslininkas andorietis nuvežė iki pat viešbučio durų. Kvietė kartu praleisti savaitgalį. Deja savaitgalį mes vėl turėjom būti Ispanijoje.