Ne ne, neišsigąskite, mes neatskridome į Braziliją ir nesipliažiname žinomiausiame jos paplūdimyje ir neieškome mergaitės iš Ipanemos. Copacabana taip pat yra ir miestukas prie Titikakos ežero ir būtent čia yra originalioji Copacabana. Rio Copacabana pasiskolino pavadinimą. Čia mes ir nakvojome. O dabar apie mūsų dieną.
Titikaka. Ežeras juokingu pavadinimu. Tiesa pavadinimą labiau reikėtų tarti kaip Titikhakha. Titi reiškia puma, khakha uola. Čia mes ir praleidome savo rytą. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų visgi viskas čia labai rimta, nes tai aukščiausiai esantis ežeras, kuriame plaukioja kateriai, valtys ir net salos.
Atvykus į Puno uostą mus apspito koks dešimt vietinių, siūlančių plaukimus standartiniu maršrutu: Puno – Uros salos – Takilė – Puno. Iš karto pusė atsisijojo, kai pasakėme, kad mes tik iki Uros salų norime. Sangalle nuo Dariaus gavau velnių, kai norėjau pereiti per kelis hostelius ir palyginti kainas bei aplinką, tai šį kartą tylėjau ir aišku ėmėme pirmą kuris sutiko mus nuvežti į Uros salas. Prie molo yra iškabintos kainos kad iki Uros salų kaina 10PEN. Išlipimas į salą 8PEN, nors internete radau 5PEN. Nenoriu ilgai pasakoti apie Uros salas, nes neprofesionalus aptarnavimas ir apgavystės sugadino nuotaiką visai dienai. Tik sumokėję pinigus ir išplaukus į ežerą sužinojome, kad kelionė bus kitokia, nei tarėmės. Kai jau esi viduryje ežeto neturi kur dingti ir tenka priimti pakitusias sąlygas. Buvau tokia pikta ir pažadėjau sau, kad kai kitą kartą busiu Uros salose, aš jas padegsiu, turėtų smagiai sausos nendrės pleškėti. Taip bent jau kitų turistų neapvaginės. Taigi, visi kurie dirba šiame versle: go fuck yourself. Tikiuosi paspringsite tais pinigais.
Pirmosios mintys, kylančios pagalvojus apie Titikaką yra šaunusis dėdė Urbonas. Iš Titikakos tiekiamas vanduo Punui, į Titikaką subėga nuotekos iš Puno, tad vaizdelis tik išplaukus iš uosto ne kažką ir vanduo pažiūrėjus tikrai kaka. Ir kaip Urbonui užteko drąsos į tokį marmalą lipti ir plaukti. Drąsuolis tas dėdė Urbonas. Dar kartą džiaugiamės, kad gyvename Lietuvoje ir nereikia gerti šūdino vandens. Dar geriau, kad nereikia gerti savo šūdų. Jei vietiniai nieko nedarys, Peru greitai praras Titikaką. Kaip tada pinigus iš turistų vilios?
Grįžome į Puno, trumpas sustojimas pasiimti kuprines iš viešbučio ir į autobusų stotį. Bolivijos siena užsidaro penktą valandą, tad turėjome spėti į 14val autobusą, kad neliktume Peru. Pakeliui balose mačiau tupinčius flamingus. Pavyko į juos pažiūrėti iš daug arčiau nei tame išreklamuotame Lagunillas.
Pro sieną vos vos prasmukome. Tai buvo paskutinė transporto priemonė kurią tą dieną pro sieną praleido. Matėme užstrigusius baikerius, kurie bandė susitarti, kad ir juos praleistų. Tad su sienomis atsargiai reikia, nes gali gerokokai planus sugadinti.
Taigi atvykome į Boliviją. Nuo šiol kainas dalinsime iš 7, kad gautume eurus. Vietinė valiuta – bolivaras, pavadinta žinomo masono Simono Bolivaro garbei, kurio dėka daugelis Pietų Amerikos valstybių iškovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos. Bolivija tame tarpe. Dar žinau, kad būtent Bolivijoje buvo pagautas ir nužudytas Che Guevara – vaikinukas, turėjęs gražią mintį padaryti pasaulį gera vieta gyventi, tačiau pasirinkęs netinkamą kelią tam įgyvendinti. Boliviečiai, žinoma, irgi geručiai: tik sučiupę jį nužudė ir dar iš lavono išsityčiojo. Nakvynės užsisakę neturėjome, tad vaikinai apibėgo kelias vietas aplinkui ir gavo viešbutį už 40BOB žmogui. Los Andes viešbutis kol kas geriausias, ką turėjome. Vonios kambaryje net nebaisu basomis vaikščioti. Pusryčiai 10BOB. Į juos įeina arbata bandele su marmeladu ir margarinu ir šviežios mangų sultys. Bandelių būna skanesnių, tačiau sultys atpirko viską. Vakarienei rinkomės vietinį maistą ir taršėm sriubą su bolivine balanda (Quinoa). Kaip gi mes būdami Bolivijoje neparagausim bolivinės balandos. Norit pasuksiu jums smegenis mažumėle? Bolivinės balandos daugiausia užauginama Peru, ne Bolivijoje. Žinote kas yra braziliškų riešutų lyderis? Ne, tai ne Brazilija.
Copacabanoje mus visus pasivijo aukštumų liga. Agnė jau anksčiau buvo pradėjusi jausti simptomus. Kai reikėjo kuprines užsinešti į ketvirtą viešbučio aukštą, vos gaudžiau kvapą. Na bent jau žinosime, ką tai reiškia ir tikėkimės iki Kusko adaptuosimės, nes ten laukia dar du sportiniai išbandymai.
Papusryčiavę ėjome ieškoti laivų, kurie plukdo į Isla del Sol – Saulės salą. Legenda pasakoja, kad čia gimė inkų saulės dievas. Isla del Sol forma turi būti panaši į pumos, man ji panaši į apsipešiojusį šunį iš Cartoon network serialo “Cowardly Dog“. Kiekvienam savo. Kainos Bolivijoje kartais tikrai juokingos. Už 2,5h plaukimą iki pietinės salos dalies sumokėjome 25BOB (atgal 30BOB). Sala nustebino savo grožiu. Tikėjausi daug paprastesnio vaizdelio. Tikrai verta aplankyti.
Išlipus turistus pasitinka vietiniai gidai. Deja jie šneka tik ispaniškai, tad mes nusprendėme pasivaikščioti patys sau. Mano tikslas buvo chebrai parodyti aukojimo akmenį. Tokių akmenų likę vos keli (antrą panašų matysime Machu picchu (MP)), nes konkistadorams nepatiko kaip inkai pamalonina savo dievus ir nusprendė, kad jų dievas teisingesnis. Tad visi tokie akmenys visoje inkų žemėje buvo išdaužyti, o kad būtų dar nagliau, ant šventų inkams vietų buvo pastatytos krikščioniškos bažnyčios. MP jie nerado, tad akmuo išnešė savo sveiką kailį. Grįžtame prie Saulės salos. Pasivaikščiojimas į priekį užtruko apie 30min. Jei lieki tik miestelyje, kuriame tave išmeta laivai, gali stebėti besiganančias kiaules su paršiukais, lamas, matėm net baisiai atrodantį gaidį. Nusprendėm, kad jis iš verdančio puodo pabėgo. Jei nori lįsti giliau į salą, kaip darėme mes, tenka susimokėti salos bendruomenei 15BOB.
Titikaka ežeras saugo daug gražių istorijų ir legendų. Manoma, kad būtent čia buvo pradėtos auginti bulvės, kurių šiuo metu Peru ir Bolivija priskaičiuoja kelis tūkstančius rūšių. Tiesa tų bulvių įvairovės, kuria jie taip didžiuojasi, dar neteko matyti, nes kur tik užsisakome patiekalą, kaip garnyrą atneša fritkių iš pakelio. Tai va tiek tų bulvių. O aš jau svajojau kaip apsivalgysiu bent jau saldžių bulvių. Kur tau… Tas pats paminėtina ir apie kukurūzus. Jų taip pat yra gyvas velnias rūšių ir spalvų. Didžiausią įspūdį palikę buvo kukurūzai gigantai. Iš jų išsprogdinti super popkornai pardavinėjami maišiose tiesiog gatvėse.
Grįžimas atgal buvo su mažais nesusipratimais. Nusipirkome mes bilietus pardavėjas parodė, kad va ten stovi mūsų laivas. Deja mes nepastebėjome, kad ten stovi du laivai ir įgriuvom į prašmatnų kilimais išklotą jachtą, iš kurios greitai buvom išprašyti. Tai man priminė vieną nuotrauką, kurią mačiau 9gag‘e:
