Korona užkniso juodai, o ir šiaip nuo kelionių trūkumo jau rankos dreba, tad tik pasitaikius pirmai progai movėm iš Lietuvos. Neturėjom galimybių kažkur toli nušauti ir labai norėjosi kalnus pamatyti, tad pasukome artimiausių kalnų link. Va taip, atsekę Biliūno pėdomis, mes atsidūrėme aukščiausiame Lenkijos mieste Zakopanėje. Mieste, kuris atsirado pakasus avižą (iš čia jos pavadinimas), kur vakarais restoranuose gerkliniu balsu dainuoja kalniečiai Goralai (kalnuose ganyti avis jau mažesnis biznis), o kalnų šlaitai nubarstyti mielais mediniais namais ir nameliukais.
Per praėjusį greituką Žolinių proga nebuvo galimybės daug pasiruošti ir daug pasikopinėti, tad grįžtu toliau pažindintis su apylinkėmis, o dar išpuolė proga ir kitiems geras vietas parodyti. Progų tiesa yra ir dar: Liuda su Ernestu prisipažino, kad tai jų pirmoji kelionė be vaikų ir tai jų 13-tosios vestuvių metinės. Nuostabi priežastis pakelti bokalą ar du.
Pirmoji išvyka – Morskie Oko. Kol prasikrapštėm akis, papusryčiavome ir nusprendėme ką šiandien norime gyvenime nuveikti, stuktelėjo vienuolikta. Gerai kad ketvirtadienis, didžioji dalis lenkų aria kiekvienas prie savų staklių. Tuo geriau mums. Visgi sukryžiuotais čiurikais vingiavome į kalnus, tikėdamiesi, kad parkavimo vietų dar bus. Internetu vietą galima nusipirkti tik kitai dienai.
Kaip ne kaip tai itin populiarus taškas. Net ir ketvirtadienį mašinų sočiai, tačiau mums dar pavyko praslysti. Už įvažiavimą berniukai pasiiminėja po 50PLN ir tik grynais, nes kortelių aparatai nors ir kabo prie diržo, tačiau vangiai traukia. Tiesa, kai žiūrėjau parkavimą internetu jis kainavo 35PLN. Tad išankstinis planavimas praverstų. Šalikelėje nusimetę mašiną pasukome link parko kasų. Čia stovi bankomatas, bet ar jis veikia, žinių nėra. Dienos pasas 7PLN. O tada laukė ilgas nuobodus asfaltuotas kelias į kalną raudonąją trasa. Kam tingisi nuobodžiai vilki koją už kojos, gali pasinaudoti pavežėjimo paslauga. Prieš kelionę buvau skeptiškai dėl to nusiteikusi: dviems arkliukams užtraukti vežimą į kalną su 20čia turistų nemažas iššūkis, dar kepinant tokiai saulei, kokia išpuolė mums. Tačiau galiu paliudyti, kad su arkliukais elgiamasi turbūt geriausiai kiek esu mačiusi tokio tipo paslaugų. Jie kelionės metu vėsinami vandeniu, gauna pavėsį, maisto ir vandens tiek stotelėje apačioje, tiek viršuje. Palyginus su Petros asiliukais čia 5 žvaigždučių servisas. Visi likę mirtingieji, kurie visgi nusprendžia pataupyti arkliukų sveikatą ir kopti savomis kojomis, gali naudotis esančiais shortcutais: vietoj ilgo asfaltuoto kelio linkio, pjauti tiesiai per miškelį. Kelio pabaigoje laukia visų kančių išrišimas: kalnų pusmėnuliu apjuostas ežeras vietinių Jūros akimi vadinamas. Nuostabios kalnų nuotraukos garantuotos.
Mes su nuotraukomis nuspaudžiam pauzę ir pirmiausia neriam į čia įsikūrusią kavinę medžioti šalto alaus. Iš kavinės išlendame laimingi ir mažumėle nustebę: alaus kaina kalnų kabake šiek tiek virš 2EUR. Senai tiek mažai už alų mokėjome. Prie pat kavinės krantai nusėsti turistų, tad patraukiame ieškoti nuošalesnės vietos piknikui. Daugiau 5min eiti netenka. Randame nuostabią vietą prie kranto su vaizdu į kalnus ir viskas tik mums. Spiriamės iš batų ir organizuojame puotą.
Žmonės kalba, šis didžiausias Tatrų ežeras kažkada požeminiais kanalais su jūra buvo susijungęs dėl to toks pavadinimas. Šito netikrinome. Šis ežeras turi ir dar vieną pavadinimą: Žuvų ežeras. Va šitą patikrinti galėjome ir galim patvirtinti, kad upėtakių ežere tikrai netrūksta. Apie tai kiek parko draudimų per šia kelionę sulaužėme istorija nutyli.
Atgavę jėgas prie vėsaus kalnų ežero, patraukiame ieškoti kito. Mūsų tikslas palei krioklį padarytu taku pakilti dar aukščiau į kalnus. Atsivėsiname krioklio apačioje ir pradedame kopimą. Aš su Ernestu kaip balti žmonės tęsiame raudonąją trasą ir pradedame kilti turistų išvaikščiotu taku, o Robertas su Liuda nusprendžia paieškoti daugiau iššūkių. Kuo aukščiau kyli, tuo platesnės panoramos. Morskie oko dabar jau galime apžvelgti iš viršaus, o šalimais šniokščia ledinis krioklys. Nuostabus dalykas tie kalnai. Puse valandos ir mes jau sukilę prie Czarny staw (Juodojo ežero). Ežero centre iš tiesų juoda, tačiau pakrantės turi nuostabų žydrą atspalvį. Čia jau vėsiau. Čia dar matyti plaukuojantys sniego luitai. Tikra atgaiva po įkaitusio asfalto.
Sukeliam galvas aukštyn. Aukščiausia Lenkijos viršukalnė Rysai ne mūsų nosims, bent jau ne šiandien. Kalnai pasidengę sniegu, su kedais neįveiksim, tačiau tai mūsų nesustabdo prasieiti snieguotu takeliu iki dar vieno krioklio, kuris jau leidžiasi nuo dangų remiančių viršukalnių. Čia mūsų tolimiausias šios dienos taškas.
Nueita 14km, dabar beliko tiek pat grįžti atgal. Žmonių praktiškai nematyti. Pradeda po truputį vakarėti, o mes dardame žemyn. Trumpas piknikas prie dar vieno krioklio atgauti jėgoms. Prie Morskie Oko kavinės jau vos keletas žmonių. Nusprendžiame paimti dar po vieną šaltą, o tada laukia pėdinimas žemyn. Dar kartą stabtelim prie Mickevičiaus krioklių, dar kartą pagrasinam lenkams, kad jis mūsų. Automobilių stovėjimo aikštelėje belikusios vos kelios transporto priemonės. Kalnus apgaubia tamsa. Metas namo.
Per naktį atgavę jėgas, tęsiame savo kupoliavimus. Jonų neturim, šventės niekas negadina. Šį kartą oras grasina lietumi ir žaibais, laiko daug neturime, tad nusprendžiame į Kasprovo viršukalnę pakilti keltuvu, o tada jau kaip dievas duos. Tyčia rinkomės nakvynę šalia traukinių stoties, kad mikriukai, vežantys į kalnus, būtų ranka pasiekiami. Kelionė mikriuku 4PLN vietoj buvusių 3PLN. Infliacija.
Nuėję iki keltuvų, atsitrenkiame į eilutę prie kasų. Laukti tingisi ir Robis neužilgo atlekia mojuodamas keturiais keltuvo bilietais, pirktais iš šalia esančio automato. Kaina pirmyn atgal 129PLN. Sumos nedžiugina, bet su tuo jau esame susitaikę, gerai gal tik tas kad į keltuvo kainą jau įskaičiuotas parko dienos bilietas. Kas iš tikrųjų nedžiugina yra ant bilieto atspausdintas įsėdimo laikas 12:50. Tai reiškia 1,5h laukimą. Nusprendžiame apsimesti nieko nesuprantančiais turistais ir pakliūti į keltuvą anksčiau. Pavyksta. Sėdime visi keturi keltuve su šypsenomis nuo ausies iki ausies, o keltuvas tuo tarpu mus įmeta tiesiai į debesį. Mes jau Kasprovo viršūnėje.
Išėjus iš stoties visus turistus atidžiai suskaičiuoja art deco stiliaus erelis. Jis čia pakabintas dar prieš antrą pasaulinį karą ir skaičiuoja devintą dešimtį. Pasisekė, kad okupantų kompanijoje buvo tik vienas piktas, nusimanęs apie meną (o gal ir nenusimanęs, nes į meno mokyklą juk nepriėmė). Niekas ten užkilęs neįžvelgė Lenkijos herbo ant sienos. Taip jis ir praslydo nenukabintas. Pats keltuvas yra vienas seniausių Europoje ir super greit pastatytas. Dar ten būtų galima pakalbėti apie Kordylevskio debesis ir kitus įdomius nutikimus iš čiut aukščiau esančios observatorijos, tačiau mes skubame pasimėgauti gamtos grožiu.
Žygiuojame mes Lenkijos – Slovakijos siena, o kalnai mums dovanoja keistus pojūčius: vieną minutę tu paskendęs debesyje, kitą minutę tau atsiveria Slovakijos slėniai, tada vėl matai kaip kalnus apžioja debesys, o jau netrukus iš aukštai gali apžiūrėti Lenkijos pusėje pabarstytus ežerėlius. Va taip ir keliavome tomis kalnų viršūnėmis tiesiai link Swinica viršukalnės. Labai magėjo išmėginti internete apdainuotų Swinica grandinių stiprumą. Grandinių buvo, sniego buvo, tekėjo slidūs upeliukai, reikėjo prisiminti pamokas iš Bonobo, kariantis per Puntuko dydžio luitus. Mums pavyko ir mes visi keturi tuo didžiuojamės. Tai nėra pati aukščiausia viršukalnė, bet reta kuri tiek iššūkių padovanojo. Keistas jausmas nusileidus iš kalnų, kai po pasivaikščiojimo skauda ne kojas, o rankas.
Nusprendėme, kad per šias dvi laipiojimų dienas mes užsidirbome ant kepsnio. Nusileidę atgal į Zakopanę tiesiu taikymu pasukome į Vaido rekomenduotą restoraną. Ant stalo keliavo kepsniai, šonkauliai ir karka, o viskas buvo plaunama litriniais alaus bokalais. Namo beliko tik ridentis.
Kitos dienos pusryčius susiorganizavome Zakopanskie Smaki. Švediškas stalas už 25PLN su vaizdu į lenkams baisiai svarbią Giewont viršukalnę. Atidžiau pažiūrėjus į kalno kontūrus galima pamatyti gulintį karžygį. Šitas miegantis karžygys nubus, kai Lenkijai grės didelis pavojus. Nusprendėme lenkų daugiau neberzinti. Kažkur ties karžygio nosimi pastatytas didelis kryžius, tad tai gan svarbi piligrimystės vieta.
Paliekame miestelio karalių snausti toliau, o mes reabilituotis į terminius Chochołowskie baseinus. Jų deklaruojamas geizeris yra tiesiog fontanas, prie čiuožyklų rimta eilė, saunų erdvė siūlo neblogus vaizdus pro langą, tačiau mirkti nuoga baseine nesiryžau. Baseino baras naudoja seną gerą triuką, kad klientai pirktų tik 0,5 alaus. Mažas alaus kainuoja 9PLN, didelis 10PLN. Demokratiniu balsavimu nutarta, kad ši vieta neverta savo pinigų. Kai jau nusprendėme, kad chloro plaučiuose užteks, pajudėjome atgal link Zakopanės. Atėjo metas aplankyti Zakopanės Basanavičiaus gatvę.
Kuprowski gatvės pabaigoje yra keltuvai į Gubałówka kalną. Šitą mes praleidome, ir pasukome priešinga kryptimi prisipirkti lauktuvių, apžiūrėti Zakopanės akį ir dar kartą sočiai prisikirsti. Su lauktuvėmis Zakopanėje viskas paprasta. Perki vietinių oscypek ar gołka sūrių ir klausimas išspręstas. Su maistu kaip visada Lenkijoje sunkiau, tad dar prieš kelionę ruošiausi ir ieškojau vietų, kur lenkai nebandytu turistų nunuodyti. Paskutines dvi dienas jie mus intensyviai atakavo drambliškomis natrio chlorido porcijomis. Nutūpėme restorane u Fiakra. Kokia atgaiva buvo valgyti maistą, po kurio naktį nelakstysi gerti vandens. Vakaro pabaigai Italai laimėjo prieš austrus. Robis laimingas. Važiuojam namo.