Jau tapo tradicija, kad mano gimtadienio tortą mes valgome kažkur ne Lietuvoje ir jau tapo tradicija, kad prieš kelionę Darius sudaužo savo telefoną. Gimtadienis ant nosies, telefono ekranas suskilęs. Abi sąlygos išpildytos, metas krautis krepšius.
Į Makedoniją patekti nėra taip paprasta. Į priekį laukė skrydis per Vokietiją, o atgal per Daniją, bet panašu valkatos genų iš mūsų abiejų neišmuši. Vokietijoje turėjome keletą laisvų valandų, bet kažkaip pagailėjome mokėti 3eur už 10min kelionę autobusu iki Memingeno centro. Gal yra ir geresnių variantų, tačiau apie šį tašką absoliučiai nieko nežiūrėjau. Net geografiškai neturėjau žalio supratimo kur nusileidau. Su tokia pačia savijauta ir išskridau.
Skopje Aleksandro didžiojo oro uostą pasiekėme jau vakare. Kelias vedęs iki miesto vadinosi irgi taip pat netikėtai – Aleksandro Makedoniečio greitkelis. Kitos dienos rytą buvome suplanavę turą po miestą ir su nekantrumu laukiau kaip gi makedoniečiai pasiaiškins, kodėl ant kiekvieno kampo naudoja Aleksandro vardą ir kelia dar daugiau sumaišties. Nes Aleksandras yra kilęs ne iš šitos Makedonijos, o iš Graikijos regiono, kuriam pasisekė vadintis tokiu pačiu vardu. Graikai, žinoma, labai dėl to pyksta. Jie apeliuoja, kad Makedonija su tokiais pokštais grasina Graikijos suverenumui. Mane labiau neramina, kad jie pasivogė jų didvyrį ir net Makedonijos pirminę vėliavą bei pinigus pasidarė, kad vaizduotų Aleksandro saulę, kurią jis nešiojosi ant skydo.
Kažkaip ne ten makedoniečiai akcentus delioja, ypač kai jie iš tiesų turi kuo didžiuotis. Ruošdamasi kelionei išsiaiškinau, kad pasirodo Motina Teresė yra gimusi Skopje. Bet turbūt šildytis svetimo didvyrio šlovės spinduliuose yra įdomiau. Tokie lengvai sutrikę mes ir pasiekėme Skopje centrą. Spoiler alert: ryt sumišimo nesumažės.
Nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti po Skopje ir tik po to judėti nakvynės link. Taip mums bevaikštant užmatėm besibūriuojančius žmones prie Makedonijos operos ir baleto teatro (MOB). Dariui įsijungė avantiūros pavara. Pasirodo už 5min prasideda gitaristo Al di Meola koncertas. Pradėjau mosuoti rankomis ir aiškinti, kad su turistine kuprine ir kerzais prie damų su vakarinėmis suknelėmis galime atrodyti keistai. Bet kadangi tą patį vakarą pasirodo buvo net du Al di Meola pasirodymai, per tas dvi valandas iki antrojo sulakstėme iki nakvynės vietos, susiveikėme bilietus ir 21:30 jau sėdėjome MOBe.
Po koncerto vos vilkome kojas, nes buvo jau po vidurnakčio, o valgėme tik pusryčius. Burgerių kioskelis buvo tikras išsigelbėjimas. Pamačiusi kainas iš pradžių pagalvojau, kad kažką ne taip skaitau, bet burgeriai mums iš tiesų kainavo po 1,5eur. Mėsa mano skoniui per sūri, o bandelės pas mus skanesnės, bet lapnojau tą burgerį ir dėkojau kad kažkas naktį dar sutiko mus pamaitinti.
Kitą rytą pažindinomės su mūsų gidu Micha ir klausėmės Makedonijos istorijų. Pirma saugos instruktažas. Vairuotojai pėščiųjų, kaip ir daugelyje Balkanų šalių, perėjose nepraleidžia (Dariaus draugas katalonas galėtų tai paliudyti, nes jį su žmona aną vasarą perėjoje Belgrade numušė automobilis). Norint pereiti gatvę akių kontaktas su vairuotoju būtinas, kitaip pamiršk, kad kas sustotų. Kas dar iš karto krinta į akis, tai valkataujančių šunų gaujos. Pėsčiųjų jie neliečia, bet neduok Dieve tu ratuotas. Vairuotojai sumažinę greitį posūkyje būtinai turės prasibrauti pro į padangas kandančių ir dureles braižančių keturkojų gretas. Ir ne, Skopje nėra dviratininkams draugiškas miestas. Nebent ieškote adrenalino ar norite kad koks šuva iš naujo sumodeliuotų jūsų džinsus. Gera žinia, kad didžioji dauguma šių šunų išsterilizuoti ir vakcinuoti.
Makedonijos istoriją labai gerai iliustruoja viena Makedonijos gatvė, kurioje vaikščiojom. Jos pavadinimas keitėsi 5 kartus, atsižvelgiant į tai kuri valstybė tuo metu valdė Skopje. Centro gyventoja, kuriai šiuo metu 90 metų, neišeidama iš savo namų, pabuvojo keturiose valstybėse.
1963m Skopje stipriai nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Sugriuvo 83% pastatų, sveiki liko vos 5%, nes likusius teko nugriauti dėl avarinės būklės. Tad jei jums atrodo, jog Skopje turi daug senovinių pastatų – klystate. Nacionalinis muziejus ir tiltas vedantis link jo gali atrodyti kaip iš anų laikų bet jiems vos keletas metelių. Ortodoksų bažnyčia atrodo kaip iš Bizantijos laikų, tačiau skaičiuoja vos 4 mėn. Po drebėjimo JAV teikė medicininę pagalbą, Rusija atstatinėjo sugriuvisius statinius (oj kaip jaučiasi tas sovietinis kvapelis aplink), o Didžioji Britanija padovanojo 8 Double Dekerius. Jie, pritaikyti normaliai kelio pusei, ir dabar dar važinėja Skopje gatvėmis.
Buvęs Skopje meras elgėsi kaip vaikas, įsisukęs į žaislų parduotuvę. Dėl to akcijų biržas simbolizuojantis bulius yra Skopje, tik jis stovi prie batų parduotuvės, graikiškos statulos nukarstytos visame centre. Yra net triumfo arka. Tik jei dažniausiai triumfo arkos pagerbia karo mūšius, ši arka skirta glagolicai, kuri po to išsivertė į kirilicą. Triumfo arka dedikuota literatūrai… Really? Somebody seriously missed the point here. Beje kalbant apie statulas kažkas turėjo rimtą fetišą, nes jų Skopje nenormaliai daug. Vienas tiltas nukarstytas vien meno atstovais, kitas tiltas prismaigstytas politikos veikėjų (man įspūdį paliko senos Makedonijos genties valdovė tilto viduryje), paupyje išsirikiavę visi likusieji, devintas vanduo nuo kisieliaus sukelti ant stogų ir balkonų, o pati didžiausia statula stovi pagrindinėje aikštėje. Spėkit kas ten joja ant žirgo. Šits Makedonietis kainavo 8,2 mln eurų. Kažkam metas apsilankyti pas psihoterapeutą. Ironiškiausia yra tai, kad vos už 100 metrų, bet absoliučiai nupūsta šio super size feiko yra vieta, kur gimė Motina Teresė. Pačio namo deja nėra, jis sugriuvo per 1963m drebėjimą. Pasikartosiu – akcentai oj kaip ne tose vietose.
Dar šiek tiek apie santykių gadinimą su Graikija. Kirilicos kūrėjai, du broliai, Kirilas ir Metodijus buvo kaip ir graikai. Vartyk kaip nori, tačiau Salonikai, iš kur kilo šie broliai, bent jau vakar dar buvo Graikijos miestas. Kodėl jie Makedonijoje makedoniečiais laikomi taip ir liko neaišku. Čia spėčiau kažkas panašaus kaip mes, trys valstybės, plėšomės Adomą Mickevičių.
Bene vienintelis reikšmingesnis statinys vis dar stovintis po žemės drebėjimų, yra senasis akmeninis tiltas, vedantis link senojo turgaus. Įdėmiau į jį pažiūrėjus pasidaro aišku, kad jis matęs daug. Dalis tilto iš raudonų plytų dalis iš blokų, vienoje tilto pusėje dekoras vienoks, kitoje kitoks. Kas nusimano architektūroje, turbūt įžvelgtų daugiau subtilumų, bet visgi man įdomesnis pasiliko dėdė, jojantis ant žirgo prie šio tilto. Šį kartą netikėtai tai nėra Aleksandras. Deja dėdės vardo nežinau, tad pavadinkime jį Tomu ir silpnesnių nervų skaitytojai gali iš karto peršokti į kitą paragrafą, o drąsiausi sveiki atvykę į skiltį “Pasakėlė iš rūsio”. Taigi gyveno kartą dėdė Tomas ir buvo jis didelis Makedonijos patriotas. Toks patriotas, kad netikėtai pagavo save vadovaujant partizaniniui sukilimui. Deja deja sukilimas buvo numalšintas, o dėdė Tomas pagautas. Tuometinė Osmanų valdžia norėdama atmušti bet kokį tolimesnį norą maištauti sugalvojo, kad dėdė Tomas bus puikus atpirkimo ožys. Pasisėmę įkvėpimo iš grafo Drakulos ir kaip jis tvarkėsi su neklusniaisiais, osmanai sugalvojo turbūt šlykščiausią kankinimą kiek tik nešė jų smegenėlės. Prie to pačio akmeninio tilto, kad visi žmonės matytų jie užsodino dėdę Tomą ant įkaitinto kuolo. Lėtai lėtai, kad karštis uždegintų žaizdas ir jis per greitai nenukraujuotų. Tiksliai tiksliai, kad kuolas nepažeistų svarbiausių organų kas leistų jam per greitai užsilenkti. O ant galvos uždėjo karūną. Tipo norėjai būti karaliumi? Būk. Prie jo nuolat budėjo sargybinis, kuris atpumpuodamo dėdę Tomą, kai nuo nepakeliamo nuolatinio skausmo jo smegenys nusijungdavo ir jis prarasdavo sąmonę. Čia užtikrinant, kad gautų pilną paketą. Dėdė Tomas toje aikštėje gyvas išbuvo tris paras.
Už senojo akmeninio tilto dar keletas gigantiškų statulų. Viena Makedoniečio motinai, kita tėvui, šonuose dar Kirilas su Metodijumi. Na kad nepamirštume, jog esame statulų sostinėje. Ir taip palengva pasiekėme Artimaisiais rytais dvelkiantį turgų. Jausmas buvo panašus kaip Mostare, kai vienoje ausyje tau bažnyčios varpai gaudžia, o kitoje mečetė į pamaldas kviečia. Tas dviejų kultūrų mixas visada šalia. Viename iš kiemelių pvz įsikūrusi veikianti (!!!) islamo mergaičių mokykla (nuo 11m. musulmonės mergaitės ir berniukai mokosi atskirai) ir naktinis klubas.
Po pietų nusėdome kabake pasistiprinti prieš didįjį pabėgimą iš miesto. Gavome po šotą rakijos, užsisakėme Skopsko alaus ir pradėjome taršyti Shepard kepsnį su magais iš Bulgarijos. Bulgarams išdūrinėjant mūsų smegenis netrukus supratome, kad makedonai gaminti nemoka. Nėra taip beviltiška kaip pas mūsų kaimynus lenkus, tačiau makedonai gaminti nemoka. Kainos juokingos. Vakare, grįžę į miestą, kabake užsisakėme burgerį. Galvojome kaip balti žmonės prie stalo pavalgysime. Malonumas kainavo 80 den, kas yra šie tiek daugiau nei 1eur. Tačiau kas po velnių pateikinėja burgerį kaip jo išklotinę? Jei būčiau norėjusi kotleto su bulvytėmis to ir būčiau užsisakiusi. Kai burgeris ne viename gabale, dingsta puse malonumo.
Pasistiprinę lėkėme iki autobusų stoties gaudyti autobuso iki Matka kanjono kol dar nesutemo. Et, kad būtume žinoję, jog autikas stoja netoli senojo turgaus, kur pietavome, ir kad būtume žinoję, jog vadovautis internete pateiktu tvarkaraščiu neverta. Turbūt būtume sutaupę kokias 2h. Autiko bilietas 150den ir jau vakarėjant pasiekėme kanjoną. Pasiplaukiojimas Matkoje 200den, jei norisi galima pernakvoti čia įsikūrusiame viešbutyje. Viso Matkos gėrio mums patirti nepavyko, nes greitai sutemo ir teko vyniotis atgal į miestą. Atėjo metas šiek tiek numigti ir anksti paryčiais gaudyti autobusą iki oro uosto.
Kokia ta Makedonija? Noras vystytis didelis, deja be jokio plano tad stato bet ką bet kaip bet kur: olandiški laivai, britaniški autobusai, triumfo arkos. Na nesiklijuoja nors tu ką. Ne kartą teko pavaikščioti vėlai vakarais matėme aštuonmečius vaikus uostančius klijus ar čigonų lūšnų kvartalą, tačiau nesaugiau jaučiausi dienomis tarp skalijančių šunų nei vakarais.
O čia tai, kas primins man Skopje: