Šiaurės Italija aš ir vėl atlekiu pasižvalgyti. Šį kartą taikiklyje Emilija Romanija regionas ir gabaliukas Toskanos. Emilija – Romanija vienas turtingiausių ir labiausiai išvystytų regionų. Kažkada buvę du dabar jie susijungė į vieną. Tiesa dėl skirtingų politinių pažiūrų jie vis dar retkarčiais paloja vienas ant kito. Nors šiame regione yra net tik mokančių loti, bet ir padainuoti. Pradedant nuo vieno hito žvaigždučių kaip Nek ir jo Laura non c’è iki į plačiuosius vandenis išėjusių Pavaročio, Zucchero ir Laura Pausini. Pirmų dviejų pristatinėti nėra reikalo, o va Laura žybtelėjo susimetusi su James Blunt:
Paieškokime pavasario ir mes. Užteks tos lietuviškos žiemos, kuri šiais metais visai ne kokia.
Visi važiuoja į Veneciją pamatyti jos kanalų, įvertinti šį inžinerinį – architektūrinį sprendimą. Visgi visa Emilija-Romanija sako “Hold my beer” ir nusitiesia kanalus ne per vieną miestą, bet per puse savo regiono. Tokie va pirmieji įspūdžiai, besižvalgant pro lėktuvo langą, kol jis po truputį leidžiasi Bolonijos oro uoste. Tikėjausi kad kanalų bus, bet taip išvagoto kraštovaizdžio nesitikėjau.
Dar pora pasisukiojimų ore ir mes jau leidžiamės Markonio oro uoste. Fizikos pamokose mokykloje susipažinau su šia pavarde, o Bolonija buvo dar vienas spyris į minkštąja pasidomėti juo labiau. Kam fizika vienodai piešia, skaitymą pratęskite jau nuo kito paragrafo. Kaip jau galima spėti Markonis gimė Bolonijoje. Tiesa turėjo airiškų šaknų. Jo mamos Anos Džeimson (Annie Jameson) šeimai priklausė Jameson viskio gamyba. Markonio didžiausias nuopelnas yra radijo išradimas. Jis šį išradimą užpatentavo 1896m. Popovui beliko tik riebiai rusiškai nusikeikti. Už šios srities plėtojimą 1909m. Markonis gavo Nobelio premiją. Jis ir toliau nesustojo dirbęs šia tema ir prisidėjo prie BBC ir NBC atsiradimo. Vėliau įkūrė pirmąją tarptautinę trumpųjų bangų radijo stotį Vatikane. Už tai jo garbei pavadinta viena gatvė Vatikane, nors jis tikrai nebuvo pats pavyzdingiausias tikintysis. Kai po kelerių metų jo gyvybė užgeso, visos radijo stotys pagerbė tai tylos minute. Nenuvertinant visų Markonio darbų ir pasiekimų, vis tiek Teslą myliu labiau ir už patentų istoriją Markoniui skiriu surauktus antakius. Apie kitus žymius šiose apylinkėse gimusius žmones truputį vėliau.
Besilaipinant iš lėktuvo horizonte, mus pasitinka Šv. Luko bazilika. Kaip kokia vyšnaitė patupdyta ant torto. Šią vyšnaitę kaip ir visą Bolonijos miestą mes pasiliksime pabaigai, o dabar persigrupuojame kelionės daiktus, papusryčiaujame, belaukdami kol 9:30 atsidarys TIC, apžiūrime oro uoste eksponuojamus Lambordžinius (muziejaus kaip ir nebereikės) ir pasičiupę juokingą automobiliuką Fiat Panda lekiam žvalgytis po apylinkes.
Techniniai auto reikalai tokie. Jei draudimo automobiliui nereikia, teks palikti 500eur užstatą, jei su draudimu 100eur. Benzino kainos 1.55eur, kai šiuo metu Lietuvoje apie 1,25. Mėgsta italai savo vietines mašinas, jų tikrai labai daug gatvėse. Už patriotizmą 10 balų, už kokybę meh…Kaip jau daugelis žino Fiat = Fix It Again Tomorrow. Prigrasiname mūsų Pandai, kad elgtųsi gerai. Persižegnojame, nes eismas čia toks vienas chaotiškesnių Europoje ir į kelią.
Atvykę į Ferarą, mašiną pasilikome prie miesto sienų ir nėrėme į gatveles pažindintis. Kiekvienas šio regiono miestas turi šeimą, kuri jį valdė. Feraros puoselėtojai yra Este kažkada buvusi viena galingiausių Europos giminių. Tiesa per ilgą šios šeimos istoriją būta visko. Vieni perstatė Ferarą taip, kad šiuo metu ji įtraukta į UNESCO, kiti prisiviliojo tokių šviesuolių kaip Petrarka, treti kraštakošiskesni kaip Mikalojus III nukirsdino galvą savo žmonai ir jos meilužiui – posūniui Ugo d’Este. Man pati žavingiausia šios giminės atstovė Isabella d’Este. Kažkada po Italiją besiblaškęs Leonardas da Vinčis sutiko šią kilmingąją ir nupiešė jos greitą skečią su mintimi, kad kažkada nupieš jos portretą. Bloga žinia, kad portretas nebuvo nupieštas, gera žinia manoma, kad būtent šis skečas tapo pagrindu ir įkvepimu tokiems jo darbams kaip Mona Liza ar Madona ir kūdikis su Šv. Ona ir avinėliu. Šitą antrą darbą aš žinau, nes dabartiniai meno vertintojai svarsto kad ir vėl da Vinčis papokštavo. Sutikit keistokai atrodo kai viena suaugusi moteris sėdi kitai suaugusiai moteriai ant kelių. Visus šiuos tris darbus galima rasti Luvre ir paanalizuoti panašūs jie ar ne.
Ferara garsi Volte gatve (via delle Volte), kurios skiriamasis bruožas yra viduramžiška dvasia ir daug arkų. Visgi, pašmirinėjus daugiau po centrą, pasidaro aišku, kad tokių gatvelių čia ne viena. Šitą šarmingą Feraros detalę užskaitau. Tikrai verta pasiklysti šiame senamiestyje. Tada tos žavios gatvelės pradeda dygti tau tiesiai prieš akis.
Este pilis man didelio susižavėjimo nepaliko. Katedra šiuo metu restauruojama, tad galėjome pasigrožėti tik prielipomis prie šono, kurie suformuoja portiką. Aptikome keletą mielų kiemelių. Vienas jų katedros muziejuje, kiti šiaip netyčia užeiti, tad pakaišioti nosis šen bei ten verta. Deimanto rūmams apžiūrėti užteko 5min. Ilgiausiai užtrukome senamiestyje įrengtose kapinėse, kur net patsai Este palaidotas.
Feraroje buvo ir mūsų pietūs. Bolonija turi savo padažą pas juos ragu vadinamą, Parma kumpį ir sūrį, Modena balzaminį actą, o va Ferara didžiuojasi cappellacci di zucca, dar Este laikus siekiantį patiekalą. O mes va kiaulės ėmėm ir sušveitėm burgerius. Italai gamina nuostabius ledus, makaronus, kepa puikias picas, bet va duonos iškepti jie nemoka. Patikėkite aš ten buvau.
Atmušę kojas Feraroje pajudėjome į Komakją – ornitologų rojų ir vartus į Po deltą. Čia kaip Ventės ragas ant steroidų. Čia, teisingai sukritus kortoms, galima pamatyti flamingus. Jų pamatyti neteko, tačiau milijoną kitų paukščių tikrai taip. Pirmas vaizdas, įvažiavus į Komakją buvo didžiulė lagūna su bedžiūstančiais žvejybos tinklais. Nustūmėme pagrindines miestelio atrakcijas į antrą planą ir, pasigriebę pistacinių ledų, (apie juos svajojau jau nuo lėktuvo nusileidimo) sugriuvome ant kranto pasigerėti tyla ir ramybe.
Prisivalgę ledų, patraukėme link centro. Čia visai už kampo mūsų laukė Treponti. Lietuviškai tai skambėtų kaip Tritiltas. Šioje vietoje susitinka du kanalai ir padaro bendrą trečia ir per šį mazgą buvo nutiestas trigubas tiltas. Vėliau jis šiek tiek pagražintas, prikabinti bokšteliai ir va taip jis tapo Komakjo simboliu ir vizitine kortele. Visai netoliese yra ir kitų tiltų, tiltelių bei lieptelių. Sprendimai labai veneciški tik viskas daug paprasčiau ir su mažiau pompastikos kaip ir priklauso paprastam kukliam žvejų kaimeliui.
Kažkada šie kraštai nebuvo nei paprasti nei kuklūs. Kažkada Komakjo pašonėje buvo iškilęs Spina miestas. Vienas iš etruskų kultūros ir prekybos centrų. Apie aktyvią prekyba su kitomis kultūromis byloja ir tai, kad čia buvo rasta ir Baltijos gintaro. Kažkada galinga tauta buvo nukariauta romėnų. Etrūrija nustojo egzistavusi ir nugrimzdo į užmarštį. Kol vienas valstietis sodinęs bulves (na greičiau vynuoges) atkasė senovinį etruskų kapą. Daugelis etruskų kultūros buvo įpinta į romėnų legendas ir mitus. Italai ryškiai tingi dirbti. Jie mieliau tiesiog nusikopijuoja kitų kaimyninių kultūrų pasakojimus ir užkabina savo vardus kaip Romulas ir Remas, Jupiteris, Junona ir Minerva. Taip taip, Romos įkūrimo legenda tai tik etruskų legendos kopija.
Be tradicinių amatų kaip druskos gamyba, Komakjas garsėja ir savo senovine ungurių žvejyba. Unguriai, atkeliavę su rudeniniu potvyniu, buvo gaudomi iš nendrių suvytais bučais (lavorieri). Rudeninis potvynis be abejo labai sezoninis dalykas ir tęsiasi vos kelis mėnesius. Tam, kad vietiniai ungurių turėtų ištisus metus, buvo sugalvotas specialus šiam regionui būdingas receptas. Supjaustyti unguriai apkepami tada sukonservuojami. Dabar riebalų, baltymų ir omega 3 galima gauti kada panorėjus. Tokius ungurius mes ir pamatėme (be keliu gyvų, besirangančių žuvies parduotuvėje). Apžiūrėję konservuotų žuvų lentynas, važiuojam bent akies krašteliu žvilgtelti kas gi yra ta Po delta. Šios dienos laikas mūsų jau oj kaip į pabaigą. Saulė artėja prie horizonto, o mes skubame į pajūrį, ten kur nuostabiosios Po žiotys. Čia, berinkdami juodas jūros kriaukles, pabaigiame dieną.
Jei būnant šiuose kraštuose pamatysite baltus arklius, neišsigąskite. Viskas su jumis gerai. Senovinė kamargų veislė čia 1970m atvežta iš Prancūzijos. Šie arkliai gyvena laisvėje. Vienintelis žmogaus įsikišimas yra atrinkti eikliausius žirgus, o likusius iškastruoti. Matėme ir mes tuos baltus arklius romantiškai besiganančius vakarėjančioje pievoje. Va tokia vat ta pianura padana su fazanais laukuose, kamargais pievose, debesimi kitų paukščių pelkynuose ir žvejų valtelėmis vandenyje.