Ostrava

Kitą rytą paskyrėme Prahos apylinkėms. Dar iš mokyklos kelionės prisimenu kiek žmonių susirenka prie Karlštejn pilies, tad pirmu taikymu patraukėme ten, kol dar visi turistai akių neprasikrapštė. O ten per 20m niekas nepasikeitė. Tas pats vingiuojantis takelis link pilies į kalną, tie patys atsiminimuose likę pagrindiniai vartai. Tik va mamai anuomet pirkto medelio neradau. Parkavimas pilies papėdėje, žinoma, mokamas – 60CZK už dieną. Mes mašiną palikome prie geležinkelio stoties. Beje nuo tos pačios geležinkelio stoties pavažiavus kalnu į viršų galima apžiūrėti Karlštejn pilį iš tolėliau.

Netoli pilies galima aplankyti didyjį Amerikos karjerą. Dar viena filmų kūrimo vieta. Jei norisi trumpo sustojimo, prisiparkavus sukite į dešinę. Nusileidus keliuku žemyn yra tunelis, kuris leistų pasiekti karjero dugną, deja jis su visam uždarytas. Jei norisi labiau patyrinėti apylinkes, sukite į kairę. Keliuku reikia mažumėle paėjėti, nes karjero kraštai aptverti ir priėjimas draudžiamas dėl čia nuolat nutinkančių nelaimių. Tas pats keliukas nuves ir iki Meksikos karjero, o už jo dar yra ir Kanados karjeras. Taip pat netoliese galima rasti ir mažąjį Amerikos karjerą. Internetas rašo, kad jie sujungti tuneliais. Tai buvo patogu tais laikais, kai čia vyko kasybos darbai. Dabar šiuos tunelius gali pasiekti tik labai užsispyrę nelegalai tyrinėtojai. Beje drėgnesnę dieną, kuri pasitaikė mums, teks pabristi per purvus. Avalynę reikia rinktis atitinkamai. Mano kalnų batai taip moliu aplipo, kad net sunku koją buvo pakelti.

Trumpas sustojimas Kutna Hora dar kartą prisiminti kaip atrodo kaulų bažnyčia ir mynėm atgal į Prahą. Šį kartą nakvojome studentų bendrabutyje. Kai studijavau turėjau prabangą išvengti studentiškųjų gyvenimo subtilybių barake. Dabar išpuolė galimybė bent vieną naktį pajusiu savo kailiu, kas tai per jausmas. Bendri, tik užuolaidėlėmis atskirti, dušai, bendri tualetai ir prausyklos, atsilupę tapetai. Ech studentiška romantika… Vietiniams tarakonams prigrasinę, kad kol mūsų nebus nesugraužtų paskutinių kojinių, išlėkėm į vakarėjantį miestą atsisveikinti su Praha.

Po penktos pilies teritorijoje esanti Auksinė gatvelė tampa nemokama. Man tinka. Už kelis paspalvintus nykštukinius namus mokėti pinigus kažkaip nesinori. Vienas Bohemijos karalius buvo taip užsivedęs mintimi iš geležies gaminti auksą, kad sukvietė visus jam žinomus alchemikus gyventi į tą gatvelę. Legenda pasakoja, kad vienam jų pavyko atskleisti šią paslaptį. Va todėl ši gatvelė ir vadinama auksine.

Prie pat pilies įsikūręs restoranas Kuchyn. Jo vizitinė kortelė, kad niekada nežinai ką čia atėjęs valgysi. Pasiimi lėkštę, nueini į virtuvę, pakilnoji puodų dangčius ir vietoje nusprendi ką krautis. Todėl vieta ir vadinasi „Virtuvė“. Aš taupiausi alaus degustacijai, bet būtinai išbandysiu šį restoraną atvykusi čia kitą kartą.

Nudardėję Nerudova gatve žemyn, pasukome siauriausios Prahos gatvėlės link. Pakeliui užlipome į Karlovo tilto bokštą pasimėgauti vakarėjančia Praha, o tada sukome link Kafkos muziejaus. Siauriausia Prahos gatvelė turi šviesoforą, nes joje niekaip neprasilenksi. Net dvi mano sudėjimo sunkiai prasispraustų. Tada trumpas atsipūtimas Kafkos muziejuje ant suoliukų, vertinant dar vieną David darbą, o tada sukome link Kampa.

Legendos pasakoja, kad vietinis malūnininkas sudarė su velniu sandorį, kad girnos nuolat suktųsi. Kažkaip čia Baltaragio malūnu pakvipo. Velnias pasitaikė uolus, savo darbą atliko gerai. Jo garbei net upelį pavadino. Tai ne mes nedėkingi lietuviai, velniui kuprą už gerus darbus atvanojome. O už kampo mūsų laukė Lenono siena. Pirmas grafiti čia buvo paliktas tą dieną, kai NYC buvo nušautas John Lennon ir nuo to laiko piešinių už taiką vis daugėjo. Senais laikais tai buvo maištas prieš buvusią santvarką, bet net ir žlugus komunizmui ji neprarado aktualumo. Ši siena gyva, ji nuolat keičiasi. Pirmasis piešinys jau senai pradingęs po dažų sluoksniu. Šiandien šią sieną puošia #freeHK užrašai. Žmonės nėra abejingi tam kas dedasi Azijoje. Skaičiau, kad panaši Lenono siena jau kyla ir pačiame Honkonge. Spardykite užpakalius, vaikai. Pora spyrių ir už Tibetą pridėkite.

Jau pradėjo temti. 5min sustojimas prie jau paskutinio David darbo „Kūdikiai“, dar 5min prie geltonųjų pingvinų ir jau rezgėm planus kuriame kabake pabaigti vakarą. Laimėjo netoli mano darbovietės esanti užeiga Kulaťák . Patikrinta ne vieną sykį, gera, rekomenduoju. Tuščius alaus bokalus pilnais čia keičia greičiau nei ištari „Na zdravi“.

Pasidžiaugę, kad pelės nosies naktį nenugraužė, palinkėjome stiprybės universiteto studentams ir pajudėjome iš Prahos. Pirmas lankytinas objektas mūsų sąraše Franz Ferdinand rezidencija – Konopiste pilis. To paties Franz Ferdinand, kuris buvo paskutinis lašas pradėjęs pirmąjį pasaulinį karą. Apsukome didelį ratą aplink pilį, pabaidėm apsimiegojusius fazanus apylinkėse, tačiau kaip išvengti parkavimo mokesčio neradome net ir tokį ankstyvą rytą. Taisyklės tos pačios. Susimoki 60CZK ir gali franz ferdinandintis kad ir visą dieną. Iš idėjos užtenka valandos. Buvo smagu ir vėl paturėti pilį vien sau. Povai, elniai, fontanai ir gėlynai buvo vien mūsų. Pilies griovyje gyvenančiai meškutei tai buvo per ankstyvas rytas, palikome ją ramiai snausti, o mes judėjome į kitą objektą ir ne bet kokį, o UNESCO.

Ždiar prie Sazavos miestelyje ant Zelena Hora kalvos stovi neįprastos formos bažnyčia. Legenda pasakoja, kad kai šv. Joną Nepomuką numetė nuo Karlovo tilto į Vltavos upę, toje vietoje pasirodė penkiakampė karūna. Remiantis šia legenda ant Zelena Hora išdygo penkiakampė bažnyčia skirta pagerbti Nepomuką. Priminimų apie Nepomuką išsimėtę daug kur, kaip ne kaip tai Čekijos globėjas, tačiau ši bažnyčia viena rimtesnių, net įtraukta į UNESCO sąrašus. Beje priminimą apie Nepomuką turime ir Lietuvoje, o tiksliau Trakuose, kur stovi koplytėlė jam.

Paskutinis dienos akcentas – Perštejn pilis. Be abejo parkavimas pilies papėdėje mokamas, tačiau mes sėkmingai susiradome kur numesti ratus Nedvedice miestelyje. Ši pilis man pasirodė labai gyva ir su charakteriu, šiek tiek romantikos, šiek tiek paslapties na ir šiek tiek Drakulos kvapo, nes čia buvo filmuotas „Van Helsing“. Prie kasos vėl šiek tiek iššūkių su anglų kalba. Pagaliau, sumokėję 50CZK, gavome galimybę aplankyti pilies kiemą. Beje nuo šalimais esančio bokšto griuvėsių atsiveria puiki pilies panorama, tad jo praleisti negalima.

Dieną uždarome ir sukam į nakvynės vietą, kurioje mane maloniai nustebina rasta tikrų tikriausia vonia. Šios dienos pamoka: Vanilinė kola – feee. Chebra, patarimas… Jūs arba grąžinate kokainą į receptūrą arba nekišat nagų.

Kitą dieną Pamotės bedugnę (Propast Macocha) pasiekėme prieš 12val. Tai buvo stipriai per vėlu, nes bilietų tą dieną jau nebuvo. Parkavimo bilietus pardavinėjanti mergaitė patikino, kad atvykus ryte, bilietų visada būna. Kitam kartui žinosime. Sukame savo ratus ir legendas, kaip pamotė čia įmetė posūnį, bursime kitą kartą.

Vietoj to nusprendėme aplankyti ne tokią turistinę vietą – Boskovice pilį. Su parkavimu absoliučiai jokių problemų. 70CZK ir tu jau laipioji pilies griuvėsiais. Įdomi pilies pavadinimo kilmė. Savininkas kelis metus niekaip negalėjo sugalvoti pavadinimo savo piliai. Viena diena jis vaikščiojo iš vieno kambario į kitą ir susitrenkė kojos nykštį į slenkstį. Nusikeikęs, kad niekad daugiau nevaikščios basomis, pagalvojo kad tai neblogai skamba. Bosko – basomis, Vice – niekada. Myliu griuvėsius ir dar labiau myliu, kai jų nereikia dalintis su dar 100 turistų. Godi aš.

Prieš atsisveikinant su baltarusiais Prahoje, jie mūsų užklausė: „Ar žinote kas įdomaus yra Brno…? Ogi nieko“. Sutinku su jais. Pats Brno miestas manęs neužkabino, tad jį praleidžiame. Metas ieškoti maisto. Tam tikslui sukame į Olomouc. Jame yra restoranas juokingu pavadinimu Šnyt. Just because I don‘t give a Šnyt 🙂 Kiaulienos pažandė tirpsta burnoje, nors bulvių košė ryškiai iš pakelio ir kaip gi be vietoje verdamo alaus ir būtinai su padėkliuku po bokalu, nes kitaip būsi iš kabako išgrūstas. Šitą taisyklę čekai priima labai rimtai ir be jokių išimčių.

Pasistiprinę iškišam nosis į gatvę ir mus pasitinka UNESCO paveldas – pati įspūdingiausia maro kolona. Ši šv. Trejybės kolona tai priminimas apie Moravijoje siaubusį marą. Prie jos dirbo daug menininkų, kurie į koloną sukėlė turbūt visus jiems žinomus šventuosius įskaitant Kirilą su Metodijumi bei patį Joną Nepomuką. Visai čia pat tiksi dar vienas astronominis laikrodis, gal tik šiek tiek kuklesnis nei Prahos. Tiesa jo pamatyti mums nepavyko, nes panašu jį nusprendė atrestauruoti.

Ostrava, kur apsistojome nakvynei, garsėja savo pramoniniais rajonais. Paliekame plieno ir anglies gamyklas kitam kartui. Ryt laukia trijų IKEA diena: Ostrava, Krokuva, Lodzė. Metas truputį pasishopinti.

Iš šio keliones parsivežu dvi dainas:
Pirma Jožin z bažin. Paaiškinu. Metallica išskirtinis bruožas tapęs sena tradicija per koncertą atlikti vieną vietinę dainą. Norvegijoje „Take on me“, Švedijoje „Dancing queen“. Šitie lengvi, nes angliškai. Mažas iššūkis Vokeitijoje  – Rammstein „Engel“. Susitvarkė neblogai. Ir man nostalgijas kelianti daina Rusijoje Виктор Цой – Группа Крови. Čia manau jiems buvo sudėtingiausia, nes dar ir kirilicą reikia išsišifruoti. Bet dainavo visas stadionas. Na, o Čekijoje pasiklausėme kaip ant Metallica gitarų skamba Jožin z bažin.

Antras truputį rimtesnis kūrinys yra iš Tata Bojs: