Gozo

Po taurę božolė vyno į Agnės sveikatą vakare, o jau po vidurnakčio mes sėdim po palmėmis ir laukiam autobuso į nakvynės vietą Maltoje. Pirmas naktinis autobusas, kuris atvažiuoja po mūsų skrydžio, veža į St. Julians. Ten mes ir susiradome nakvynę. Ko nežinojo Darius buvo tai, kad už poros posūkių nuo mūsų Hamlet viešbučio vakarais vyksta didžiausias vakarėlis Maltoje. Pačevilio rajonas nusėtas klubais ir barais, žmonės migruoja nuo vieno baro iki kito taip padarydami vieną didelį tūsą. Šveitėme daiktus ant kambario lovų ir pro duris. Suvirtom į airišką pubą paskanauti vietinio alaus ir pasišokti, šaukiant “Who the fuck is Alice?!”. Kai atvykome, tūsas buvo jau gerai įsisiūbavęs, o gausios policijos pajėgos gelbėjo vietinį jaunimėlį nuo problemų. Tai žiūrėk vienas policininkas dėsto pamokslą paničkoms. Kita policininkė, pildama ledą ant galvos, bando iš komos prikelti jaunuolį. Kiti tūso dalyviai tvarkėsi savarankiškai. Kam plaukus reikia palaikyti, o ką jau iki namų nunešti. Miegui tą naktį liko mažai laiko.

Kitą dieną aiškinomės Maltos autobusų važiavimo ypatumus. Užduotis nr.1 nepakliūti po ratais, nes mašinos atvažiuoja ne iš tos pusės, užduotis nr. 2 atsipalaiduoti ir nesiparinti: autobusas atvažiuos tada kada jis atvažiuos. Ir atvažiuos ir nuveš ir jei reikės pabaksnos kur toliau keliauti. Už transporto paslaugas rašome 8. Tiesa nepamirškite, jei autobusas pilnas, jis stotelėje nestos.

Pirmiausia aplankėme Mėlynąją grotą. Užmetėm akį į vieną iš Maltos UNESCO – senovinius griuvėsius. O iš tiesų tiesiog keletą sustatytų luitų. Taip, taip, jiems 5000 metų, tad kažkas stipriai anksčiau už inkus sugalvojo statyti tokias šventyklas, bet mokėti 10€ kažkaip nesinorėjo, net jei tai ir seniausi religiniai statiniai pasaulyje. Mieliau pasigrožėjome dar senesniais statiniais, sukurtais pačios gamtos. Pavaikščiojome skardžiais, pameditavome žiūrėdami į bangų mūšą. Laivelio nei vieno. Spėjom, jog jūra per pikta šiandien. Tokie aukšti skardžiai šiek tiek priminė Airijos krantus, tik oras malonesnis, nors vėjas košė išsijuosęs.
Nuo Mėlynosios grotos kas valandą važiuoja autobusas į Mdiną. Teko luktelėti, nes vėl gi autobusai važiuoja pagal savo grafiką, o ne pagal tą, kuris parašytas. Kas iš tiesų erzina, nes vietoj stypsojimo autobusų stotelėje būtų galima kažką protingesnio nuveikti. Bet hey, mes mokomės pagauti maltiečių dvasią, kai tiesiog paleidi, atsiloši ir just go with the flow.

Kelionė autobusu suteikė galimybę pasigrožėti dar vienais aukštais Dingli skardžiais. Taip siauromis gatvelėmis atbildėjome iki Mdinos – pirmosios Maltos sostinės, o mums tiesiog super mielu viduramžių miestelio. Sakoma kad nuo Mdinos sienų galima užmatytį net Etnos ugnikalnį. Žiūri į horizontą ir sunku patikėti, kad kažkada Malta buvo dalis žemyno. Galvojome dar užsukti į Pauliaus katakombas ir pasižvalgyti po romėnų griuvėsius, bet alkis stuktelėjo greičiau.

Maltiečiai kaip tikri pietiečiai turi kitokį darbo grafiką. Kavinėje buvome puse trijų, ji pilna žmonių, tačiau mūsų jau nebeaptarnavo. Suprask siesta, o gal šiaip veidai nepatiko. Tradicinius patiekalus teks šį kartą praleisti. Užtat kitoje Mosta miestelio gatvės pusėje stovėjo įspūdingą kupolą turinti bažnyčia. Šiek tiek kultūrinio peno.

Malta tai ne vieniša sala viduržemio jūroje, o visas salynas. Yra pagrindinė Maltos sala, kur vyksta visas gyvenimas, tada daug ramesnė Gozo sala, Komino saloje vos vienas gyvenamasis namas, o visos kitos jau negyvenamos. Šią naktį mes galvas glausime Gozo saloje. Metas ieškoti kas mus perkels.

Kai pasiekėme keltą, sutemo visiškai. Popajaus kaimelį teko mesti iš plano, bet čia filmuotą filmą būtinai reikės susirasti. Ir ta įlanka ne vienintelė Maltos vieta užfiksuota filmuose. Geros žinios, kad keltas plaukia teisingu laiku. Taip, truputį pasisiūbavę, išlipome Gozo saloje. Tada tiesiai į autobusą pas smagų dėdę vardu Frank. Vakaro pramoga surasti nakvynės vietą, kur namo numeris yra “Small boy”. Taip taip, tai namo numeris. Perkant namą, gali susigalvoti savo “numerį” ir ten tokių numerių pilna gatvė. Et, mažo miestelio privalumai, kai paštininkas kiekvieną asmeniškai pažįsta.

Frank – vokietis, gyvenantis ir dirbantis Maltoje, nes jam labiau prie širdies 30 laipsnių šilumėlė, nei nykios vokiškos žiemos. Bet to Maltoje mažesni mokesčiai ir visi puikiai kalba angliškai. Vienintelis dalykas kas vis dar erzina vokišką kraują yra tas, kad vietiniai labai nepersistengia įsirenginėdami namus. Jokio polėkio, jokios ugnelės, tiesiog sienos, keletas rozečių ir jau galima gyventi. Dažnai ir iš išorės mūsų standartais namas atrodo kaip negyvenamas ir apleistas, tačiau tada pamatai šalia stovinčią mašiną ir supranti, kad jis dar ir kaip gyvenamas.

Bjauriausias reikalas yra šildymas. Maltiečių namuose jo nėra. Šitą pajutome ir mes. Čia ir vėl įsijungia ta pati filosofiją. Kam įsirenginėti tokį sudėtingą reikalą, kai už lango visada šilta. Visgi kai ateina žiemos metas ir temperatūra nukrenta iki 15 laipsnių, šaltos grindys pradeda erzinti kojas. Pradėjau ilgėtis mūsų šildomų grindų. Bet tada prisiminiau kokią čiuožyklą mes palikome Lietuvoje. Kai pasensiu tikrai gyvensiu kažkur pietuose. Kam man tie traumatologijos kabinetai kiekvieną žiemą.

Frank mus pasitiko ne vienas. Kaimynas Dirk, iš vardo jau kaip ir aišku, kad taip pat vokietis, sukosi virtuvėje ir gamino sriubą. Ir mums iškrito garbė ragauti maltiečių sriubos. Nors gal ne visai taip. Gozo salos gyventojai kaip pas mus žemaičiai – atskira respublika. Turėtų kalbėti ta pačia kalba, bet realybė visai kitokia ir jiems labiau patinka save vadinti goziečiais nei maltiečiais, tad techniškai valgėme goziečių sriubą. Sriuba super. Užskaitom.