Šios dienos rytą saulėtekį pasitikome Apeninų kalnuose, o saulę nuleidome nuo Florencijos panoramos. Buvo netikėtai aktyvi diena. Netikėtai, nes planuoti keli km išsivertė į daugiau nei 10km, bet hey, mes lengvų kelių neieškome.
Vakar lankėme San Marino ir San Leo. Šiandien eilė atėjo San Zeno. Ir žinote ką, ši apgriuvusi bažnytėlė buvo smagiausia iš visų “San”. Šarmo dar teikė iš už kalnų kylanti saulė, kuri nudažė bažnytėlės foną raudonai. Nuostabus offroadinis turistų nenumindžiotas deimančiukas. Atgaiva nuo iki šiol matytų standartinių popsinių vietų. Mes taip užsibūrėme apleista varpine ir arkomis be stogo, kad iš galvos išgaravo, jog čia turėtume pageocachinti.
Pripyškinę pilną juostelę (na jei būtume naudoję juostelę) patraukėme į dar vieną fotobjektyvams draugišką vietą. Premilcuore krioklys patogiai šalia kelio įsitaisęs objektas. Apsimetėme kad itališkų plytos ženklų nesuprantame ir apšmirinėjome upelį iš visų įmanomų pusių. Atėjo metas aplankyti dar vieną krioklį ir surengti šių dviejų grožio konkursą.
Susiviliojome Google maps pažadais, kad paeiti teks vos 1km ir patraukėme programėlės pasiūlytu keliu. Likus 6km atsitrenkėme į kelio užtvarą. Negerai. Pasiduoti taip lengvai net nesiruošėme. Tad už kuprinių ir į žygį. Kelias, kuriuo turėjo mus Google nuvežti paprastas ir patogus, o va paskutinis likęs kilometras įvedė šiek tiek sumaišties. Ten kur turėjome lipti iš mašinos ir kulniuoti pėsčiomis stovėjo dygliuota tvora, nuorodų į kurią pusę eiti nebuvo, o interneto mūsų telefonai nebegaudė. Tačiau, kad jau pasišovėme šitai avantiūrai, be kovos pasiduoti net nesiruošėme. Persivertėme per tvorą, ridenomės stačiu šlaitu žemyn, bridome per arklių išmindžiotą pliurzą, tada per erškėtynus, kirtome išsekusios (nors tiek gerai) upės vagą ir galiausiai pasiekėme tai – 70m aukščio ir Dantės apdainuotą Acquacheta (Akvaketos) krioklį. Geriausiai jį lankyti iš ryto, kol dar saulė jį apšviečia. Mums jis buvo pasislėpęs šešėliuose, tačiau už kampo esantis mažesnis krioklys saulės apšviestas puikavosi visu grožiu. Nuostabi vieta.
Tam, kad pasiektume jį teko daug š (ir tiesiogine prasme) perbristi. Kas nori prasivaikščioti paprasčiau, kaip balti žmonės, gali palikti mašiną San Benedetto in Alpe miestelyje ir tiesiog praeiti paupiu, nesiverčiant kaip mums per kalnus. Atstumas bus kažkur 4 km. Nuorodos yra. Dėl visa pikta rekomenduoju turėti offline žemėlapius.
Atkulniavę atgal prie mašinos, pasukome link Florencijos kraštų. Nuvinguriavę nuo kalnų radome daug motorolerių ir siauras gatveles. Oj bus iššūkis čia važinėti. Pirmas trumpas stabtelėjimas prie Medičių giminės laikus menančio Pratolino parko. Trumpas, nes prie vartų išskaitėme, kad parkas veikia nuo balandžio iki spalio. Įspūdingąjį kolosą, grotas, fontanus ir nesuskaitomą daugybę takų bei takelių teks aplankyti kada kitą kartą.
Jau minėjau, kad kiekvienas miestas turi po giminę. Feraroje Este vilos ir kiti pastatai įtraukti į UNESCO, o Florencijoje Medičių vilos ir parkai įtraukti į UNESCO. Beje tarp šių dviejų giminių radau labai daug panašumų. Vien ko vertos meilės ir neištikimybės intrigos, kurios, žinoma, pasibaigė neištikimos žmonos nugalabijimu. Kažkur tai jau girdėta, tiesa? Medičiai savo galią pradėjo kaupti įsisukdami į prekybos, apskaitos ir bankų sritį. Dar keletas teisingų sprendimų ir jie jau kunigaikščiai. Buvo metas, kai jie tapo turtingiausia šeima visoje Europoje.
Medičiai ėmėsi globoti meną ir mokslą. Jie rėmė tokius šviesuolius kaip Donatelo, Leonardas, Mikelandželas ir Galileo. Kai Galileo atrado keturis Jupiterio palydovus, jis juos norėjo pavadinti Medičių žvaigždėmis. Florencija ir visa Toskana žydėjo. O tada į pinigus įsisuko Kozimas III de Mediči. Neilgai trukus valdžia pradėjo byrėti. Galiausiai Medičiai liko be vyriškos giminės atstovo ir po 300 metų šlovės pranyko iš įtakingųjų žemėlapio.
Atėjo metas paskutinei šios dienos stotelei. Tai kalva nuo kurios savo skraidymo aparatą išbandė da Vinčis. Jei liudijimai tikri, tą dieną buvo išbandytas pirmasis skraidomasis aparatas. Ta pati kalva gali pasigirti ir etruskų palikimu. Nuo pat senųjų etruskų laikų čia buvo karjeras, kuriame paruošdavo akmens luitus (pietra serena) miesto statybai.
Sėdėdami ant Monte Ceceri krašto mes ir nuleidome saulę. Puikus dienos užbaigimas ir puiki įžanga į rytojaus turą po Florencijos senamiestį.