Baltarusija

Taigi susiorganizavome vienos dienos kelionę autobusu po Baltarusijos pilis. Išvykome labai anksti, iš Vilniaus pajudėjome ketvirtą ryto, kauniečiai kėlėsi dar anksčiau, nes nežinia kiek reikės praleisti prie sienos. Tikslas iki 10 ryto pasiekti mūsų pirmąjį ir tolimiausią lankytiną objektą.

Autobusas tiesa ne LuxExpress. Bevielio interneto nėra, kavos aparato taip pat. Teks gyventi standartiškomis sąlygomis. Tačiau didžiausias kelionių autobusu minusas, kad savo bendrakeleivių nepasirinksi. Ir jei labai nepasiseka, tenka klausytis lėkštų tetulyčių pliurpalų. Tarkim visą valandą teko kęsti diskusiją apie tris ryte suvalgytus sumuštinius. VALANDĄ!!!!! Aš tokių sugebėjimų neturiu. Ši neišsenkanti sumuštinių tema mano bendrakeleivei už nugaros pasirodė tokia įdomi, kad ji karts nuo karto vis grįždavo visiems priminti savo pusryčių meniu.

Prie sienos mums pasisekė, nes buvom vieninteliai. Lietuvos pasieniečiai iš viso kietai: įlipo į autobusą, paklausė ar visi lietuviai, išgirdęs teigiamą atsakymą numojo ranka, suprask ai nesiterliosiu ir išlipo iš autiko. Su baltarusiais taip nepajuokausi. Pirma kažkas iš galo gavo velnių, kad kamerą įsijungė. Tada daugiau nei valandą teko laukti, kol mums grąžins pasus. Peršasi dvi mintys: arba jie nepersistengia dirbdami arba jie pasų duomenis rankutėmis suvedinėja. Vienaip ar kitaip man jų gaila.

Beje baltarusiai turi tokią pačią atgyveną kaip ukrainiečiai. Įvažiuojant į teritoriją prie sienos reikia pildyti lapelį kas toks, ko važiuoji, kur nakvosi. Mes kad ir be nakvynės vis tiek turėjome parašyti kur “nakvosime” 🙂 Iš šitą popiergalį reikia saugoti kaip pasą, kitaip bus didelių problemų.

Pagaliau įvažiavę į Baltarusijos teritoriją, pamatėm kelių kilometrų automobilių eilę, nusidriekusią įvažiuoti į LT. Truputį nusigandau, kad grįžti nebus taip paprasta, jei šeštą tyro tokia eilė. Tik vėliau Darius sakė skaitęs spaudoje, kad baltarusiai šturmavo Akropolį, nes kaip tik tą šeštadienį vyko Jamam išpardavimai.

Taigi prasidėjo mūsų kultūrinė programa. Gidė papasakojo apie kažkada egzistavusias juodąją, raudonąją ir baltąją Rusias. Taip kilo Baltarusijos pavadinimas. Baltarusiai labai mėgsta (bent jau mėgo) mėlyną spalvą. Iš tiesų važiuojant per kaimus pastebėjau, kad jei ne namas, tai bent langinės mėlynos, jei ne garažas ar daržinė, tai bent jau šuns būda mėlyna, jei ne tvora, tai bent jau keletas tvoros štankietų mėlyni 🙂 Turėjom daug gražaus laiko, tai gidė trumpai supažindino su apylinkėmis, kad netoliese yra Krėvos pilies griuvėsiai, kur buvo nužudytas Kęstutis. Istorikai iki šiol nesutaria, kas jį galėjo nužudyti. Greičiausiai tai nebuvo padaryta paties Jogailos rankomis, nes po savo tėvo mirties Vytautas sėkmingai su Jogaila bendradarbiavo (Žalgirio mūšis ir panašiai). Taigi galimas daiktas, kad tai galėjo būti Jogailos mamos Julijonos darbeliai.

Per kelionę pasikartojom didžiąją dalį Lietuvos istorijos. Nuo Gedimino iki Radvilų dinastijos. Tiesa pradėjom nuo kito galo, nes pirmoji stotelė Nesvyžius. Radvilų rezidencija kažkur Baltarusijos glūdumoje. Tai vienas iš trijų Baltarusijoje esančių Unesco paminklų. Lydos pilis taip pat norėjo gauti šį statusą, bet sovietų “restauratoriai” sugadino reikalus. Tačiau apie tai vėliau.

Nesvyžiuje buvome be kelių minučių devynios. Dar net kasa nebuvo atsidariusi. Buvo dar šaltoka, tad kol mes šildėmės ant saulutės mūsų gidė ieškojo bilietų ir gidės, kuri vedžios mus po Radvilų rūmus. Rūmai iš tiesų įspūdingi. Tvirta gynybinė siena juosia griovį ir tik iš už tvoros kylantys romantiški bokšteliai leidžia suprasti, kad rūmai buvo statyti ne tik dėl gynybos bet ir dėl gražaus patogaus gyvenimo.

Viduje mus pasitiko vietinės gidės ir vėl pajutau tą patį užsilikusį sovietinį požiūrį į klientus kaip Ukrainoje. Visos ten dirbančios tetulytės vaikščiojo susiraukusios, atrodytų, kad mes čia kažkokie ne ten užklydę prašalaičiai. Iš mums paskirtų gidžių pasirinkome antrąją vien todėl, kad jos veido išraiška mažiau panašėjo į surauktą subinę. Nesuklydom. Ekskursijos antroje pusėje, jos veide net šypseną pamatėm 🙂

Mūsų gidė prieš išlipant trumpai papasakojo Radvilų giminės istoriją. Pradžia atrodė visai paprasta. Radvilos turėjo tris šakas, kilusias iš Radvilos Rudojo, Radvilos Juodojo ir šaka iš kurios atėjo Steponas Batoras (neatsimenu, kas buvo šios šakos pradininkas). O tada pasipylė visas Radvilų giminės medis pradedant XVa. baigiant XXa. su visomis jų politinėmis ir verslininkavimo intrigomis. Atsimenu tik du dažniausiai minėtus, tai Radvila Našlaitėlis ir Radvila Žuvelė. Visa kita sukramtyti man buvo per daug ir per nuobodu.

Taigi, tai Nesvyžiuje karaliavo Radvilos Juodojo palikuonys ir dėjo visas pastangas išlaikyti rūmus ir plėtoti apylinkes kaip kultūrinį centrą. Žinant kokie Radvilos buvo turtingi ir įtakingi manyčiau jie kažkur padarė taktinę klaidą. Turit tokių galių buvo galima didžiausią miestą įkurti, tad arba jie geografiškai pasirinko ne tą vietovę arba politiniuose žaidimuose susimovė arba abu. Gidė vedžiojusi mus po rūmus daug visko pripasakojo, kartkartėmis atrodydavo, kad gal ir per daug. Man visai neįdomu klausytis istorijų apie porcelianinį puodelį gamintą kažkokio kieto Italijos meistro. Taip pat įtartinai nuskambėjo, kad Barbora Radvilaitė vaidenasi šiuose rūmuose. Po velnių ji net ne iš šitos Radvilų šakos. Žodžiu baltarusiai nusisavino mūsų Radvilaitę. Buvo ir įdomios informacijos. Buvo didelis jovalas, nes visi vyresnieji Radvilų sūnūs buvo vadinami Mykolo vardu, tad ilgainiui giminėje buvo daug Mykolų Radvilų ir buvo sunku atsekti apie kurį Radvilą kalbama, tad Radviloms pradėjo kabinti pravardes. Radvilos Rudasis ir Juodasis aišku, viskas dėl barzdos spalvos. Radvila Žuvelė taip vadinamas todėl, kad žuvelėmis jis vadino visas jam patinkančias moteris. Našlaitėlis todėl, kad kažkada kažkoks caras-imperatorius rado jį vieną verkiantį rūmuose ir pavadino jį Našlaitėliu, suprask niekas jo nepaguodžia lyg nei mamos nei tėvo neturėtų, nors tėvus jis kaip ir turėjo. Dar vienas faktas, kad Radvilos Juodasis ir Rudasis atsivertė į protestantizmą. Garantuoju grynai iš politinių paskatų, tiesa neilgai nes jų sūnūs vėl grįžo pas krikščionis, bet va dėl to Biržai dabar turi protestantų bažnyčią. Sūnus baisiai sąžinė dėl šio paklydimo graužė. Netoliese esančioje bažnyčioje, kur įrengtas Radvilų nekropolis, jie pagamino tokius šoninius altorius, kuriuose pavaizduoti angelai, laikantys virstančias kolonas. Suprask čia Radvilų tikėjimo pamatas susvyravo.

Prisiklausėm daug istorijų. Rūmuose yra vienas šiurpus kambarys, visas gyvūnų trofėjais nukabinėtas. Radvilos buvo užkietėję medžiotojai. Pas juos ant vakarienės stalo netrūko įmantrių valgių. Tokių kaip bebro uodega arba viena didesniu užstalės atrakcijų, kai į stalą buvo patiekiamas prigirdytas paukštis. Svečius jis gerokai nuo kėdžių pašokdindavo kai išsiblaivęs purptelėdavo iš atneštos lėkštės. Man labiausiai patiko dalis, kai Radvilos bandė kurti teatrą. Gidė parodė visą eilę įrengimų skirtingiems efektams išgauti. Pvz į stačiakampę dėžę priberdavo smėlio, bevartant tą dėžę būdavo išgaunamas lietaus garsas. Šalia stovėjo prietaisas skleidžiantis vėjo ar pūgos garsus. Jau nekalbu apie banguojančios jūros instaliacijas, besisukiojančias grindis bei sienas, kad greitai keistųsi dekoracijos. Čia viena iš Radvilų moteriškių gerai padirbėjo. Tiesa pamiršau jos vardą.

Radvilos buvo užsiėmę ir šilko audiniais. Atsivežė kažkokį meistrą, jis čia vietinius išmokė austi. Šis verslas buvo pelningas todėl kad vienas šilkinių rūbų komplektas galėjo kainuoti net kelis kaimus. O bajorui rūbų reikėjo gerokai daugiau nei vienerių marškinių. Prisiklausėm daug daug istorijų apie tai kaip buvo kuriamas radvilų herbas, juodo gaidžio legendą ir panašiai, bet užteks gi jau apie tuos Radvilas.

Per tris valandas apėjom Radvilų menes ir jų nekropolį, dar liko neapžiūrėti didžiulį plotą užimantys sodai. Mačiau ten traukinukas gali pavežioti po sodus, taip pat galima nusisamdyti gidą, kuris panašas mums girdėtas istorijas papasakos vaikštant gamtoje. Deja traukinukui laiko neturėjom, apibėgom aplink rūmus ir į autobusą. Buvo jau po pietų, o mums dar reikia apžiūrėti tris pilis.

Antroji pilis ne ką prastesnė nei Nesvyžius. Myro pilis taip pat turi savo istoriją, deja faktų apie ją mažai pamenu, visa smegeninę užkišo istorijos apie Radvilas. Taigi Myre buvo kažkokie bajorai kurie neva surado savo šaknų Maskvoje ir Kijeve, tai pažymėjo savo herbe ir vaikščiojo užrietę nosis. Jie taip visiems kišo tą savo kilmę, kad jų herbo ant koplytėlės fasado tiesiog neįmanoma nepastebėti 🙂

Trečioji buvo Naugarduko pilies griuvėsiai. Pakeliui gide pradėjo pasakoti apie tai kad ne tik lenkai bet ir baltarusiai kiša rankas prie Mickevičiaus. Prie pilies yra paminklas jam. Dar po kelių gides sakinių nulūžau, tad daugiau papasakoti negalėsiu. Pilis įspūdžio nepaliko. Dažniausiai man griuvėsiai patinka daug labiau nei išlaižytos atstatytos pilys, tačiau šita kažkaip nelipo prie širdies nors to ką.

Jau į pavakarę, pradėjus lynoti, pajudėjome link paskutinės Lydos pilies. 3000 baltarusiškų zuikučių už tualetą, beveik 100000 rublių už šokoladą. Baisiai tokios kainos atrodo, tiesą pasakius 🙂 Po lauktuvių supirkimo mūsų prie pilies sienos jau laukė gidė. Ji prasitarė, kad mes 17 grupė šiandien. Man jau seniai būtų stogas nučiuožęs, jai stogas dar šiek tiek laikėsi 🙂 Taigi bidzenom paskui mūsų skrajojančią gidę ir klausėmės istorijų. Ši gidė nepalyginamai geresnė už Nesvyžiaus. Ji šiaip viena geriausių mano matytų gidžių. Savo užsidegimu ir meile istorijai gali lygiuotis su pankuojančia mergiote, kuri vedžioja po Vilniaus katedros požemius. Taigi paskutinė istorijos pamokėlė. Kaip sakiau pradėjom Radvilomis, baigėm Gediminu. Lydos pilis buvo statoma dviejų didžiulių upių santakoje. Šiuo metu vieną upę galima nebent upeliu vadinti, o kitos upės vietoje dabar eina pagrindinė gatvė. Viskas, žinoma, buvo daroma gynybiniais tikslais. Vasaros metu pilis praktiškai nepasiekiama. Vienintelis tiltas vedantis per upę, reikalui esant būdavo sudeginamas. Žiemos metu priešams buvo ne ką lengviau. Gyventojai prieš pasitraukdami į pilį sudegindavo savo namus, kad atėjusi kariuomenė negalėtų pasislėpti nuo šalčio ir nerastų nei vieno grūdo maistui. Kaip žinia šarvai ne pats šilčiausias apdaras. Pilis griuvo tik tada, kai berods skandinavai atėjo su patrankom. Gidė atkreipė dėmesį į tai, kodėl šis pilis galėjo kam nors užkliūti, kad reikėtų ją šturmuoti. Pirma žinoma tai pilni aruodai maisto, keliaujant per svetimas žemes kariuomenę kažkaip maitinti reikia, antra žinoma garbė, trečias ir pats svarbiausias tai ginklai. Gidė išdavė, kad net ir šiais laikais pasigaminti šarvus kainuoja 5000 USD, o tais laikais vienas šarvų rinkinys galėjo kainuoti kelis kaimus.

Tai buvo grynai gynybinė pilis. Paprasta stačiakampė, labai panaši į Medininkų. Vienintelis papuošimas, tai iš plytų padaryti arkų bangavimai vienoje iš sienų. Viduje vėlgi vos keli statiniai: kareivinės ir du šuliniai (vienas žmonėms kitas gyvuliams girdyti, taip buvo bandoma vengti ligų protrūkio), na dar antram aukšte pakabintas tualetas, tad karaliai čia ilgai neužsibūdavo, jiems paprasčiausiai nebūdavo kur nakvoti. Pilis turėjo vos dvejus vartus: karališkus ir praščiokų. Kurie yra kurie aiškiai matosi vos į juos pažvelgus. Tiesa dabar yra įrengtas dar vienas įėjimas, tačiau jo originale nebuvo. Šis įėjimas padarytas dėl pilyje vykstančių festivalių, kad garso ir visokia kitokia didelė technika galėtų įvažiuoti į kiemą.

Lydos pilies darbuotojai bandė šią pilį padaryti UNESCO paveldu, tačiau paaiškėjo, kad sovietmečiu buvo restauruojamas vienas pilies bokštas taupant pinigus laikančiąsias sijas pakeičiant betoniniais blokais. Tai sugadino autentiką ir UNESCO negalėjo duoti šiai piliai savo ženklo.

Po ekskursijos aplink pilies sienas mūsų laukė viduramžiškas balius su dvikovomis, šokiais ir politinėmis intrigomis. Ant viso šito chebra truputį pataupė. Paėmę pavyzdį iš Norviliškių pilies ir sujungę su jų užsidegimu galėtų padaryti nerealią atrakciją. Ai ir dar galėjo staltiesę išsilyginti, labai akis badė 🙂 Bet ką jau čia kabinėsies. Smagu kai entuziastai bando atgaivinti senovės istoriją. Užtat smagiai su Dariumi Oira-oira pašokom. Kaip vakaro vedėjas sakė, dabar šį šokį galima perkrikštyti į Eurai-Eurai 🙂

Tuom ir baigėsi mūsų kelionė. 1,5 valandos prie sienos ir 23val jau buvome Vilniuje.