Pradžiai pastebėjimas. Islandai kažkaip labai myli raidžių darinį “Reyk”: Reikjavikas, Reikjanesta, dar daug kitų kaimų pavadinimų o dabar štai šitas, kuriame mes apsistojome. Turbūt tas “reyk” jiems kažką reiškia.
O dabar nuo pradžių. Nerašiau dvi dienas, nes truputį pagedo mūsų kompas. Tiksliau pakrovėjas atsisako jį krauti. Darius vakar praradęs kantrybę jį galutinai išmėsinėjo, tačiau nieko gero nepešėme. JAV ieškosim naujo, o kol kas su rašliavomis gali nutikti visaip.
Vakar dieną kėlėmės anksčiau, nes buvom suplanavę pasiekti tolimiausią mūsų kelionės tašką, esantį už 400km. Kelias ilgas tad įsijungiau Metallica ir važiuojam. Give me fuel, give me fire, give me, Iceland, what I desire 🙂 ( Metallica – Astronomy saugoma šiaurės pašvaistei)
Tiesa kalbant apie degalus. Dyzelis čia kainuoja 189ISK. Skiriasi tik skaičiai po kablelio. Daugoka, bet viskas čia daugoka 🙂 Degalai gal tik 1,5 karto brangesni. Sriubytė iš pakelio mums kainavo 950ISK (apie 6eur), o mes piktinomės, kai Liuksemburge už tokią sriubą 3eur nuplėšė.
Diena pasitaikė saulėta, tad išlindo visi kalnai iš debesų. Stabčiojom kas kilometrą daryti atvirukų. Viena tokių vietų buvo Skaftafell nacionalinio parko ledynai. Pradžioje fotografavom, tik iš tolo, tada privažiavus Darius užsimanė ledyną pačiupinėti, tad sukom iš kelio iki Svinafellsjokull ledyno, pamiršę pradinį planą. Keliukas šalia ledyno ne pats saugiausias.
Buvo vietų, kai takelio plotis leido vos kulną pasidėti, kad galėtum praeiti, tad aš ilgai netempiau, man dar pagyventi norisi. Griebiau Dariu už pakarpos ir atgal į mašiną. Taip su mažais paklydimais pasiekėm ledkalnių ežerą Jokulsarlon. Iš šio ežero ledkalnis plaukia į vandenyną, esantį vos už kelių šimtų metrų. Kadangi ežere maišosi tiek gėlas tiek sūrus vanduo, susidarę ledkalniai būna skirtingi. Be to seni būna žydros spalvos, o švieži baltos. Taigi vaikščiojom ežero pakrante, keletas ledkalnių buvo gal kokių trijų metrų aukščio, o tada prisiminiau, kad ledas vos vos lengvesnis už vandenį, tad matoma vos dešimtadalis viso ledo luito, visa kita slepiasi po vandeniu. Va tada ir atsivėrė visa šio ežero didybė. Na o desertui dar koks 10 ruonių plaukiojo tarp ledkalnių. Nesu aš faunos žinovė, bet spėju, kad tai buvo dėmėtieji ruoniai, nes jų visas kailis buvo pilkai margas. Beje tai dar viena filmavimo vieta “Sostų žaidimams” ir ne tik jiems. Čia ir Jamesas Bondas lakstė.
Po ledkalnių stojom prie dar vieno ledo liežuvio Fjallsarlon, tada prie dar vieno Kviamyrar… kažkas. Galiausiai visai galva susisuko. Visi jie sudaro didžiausią Europos ledyną, kuris užima 8% Islandijos teritorijos. Čia taip pat yra ir aukščiausias Islandijos kalnas, todėl negalėjome pravažiuoti ir nepatyrinėti čia įsikūrusio Skaftafell nacionalinio parko. Patraukėme į 5km žygį, Šio žygio perliukas juodasis krioklys Svartifoss. Jo sienos iš bazalto, kuris kažkodėl formuojasi tvarkingais šešiakampiais.
Pats žymiausias man žinomas bazaltinis egzempliorius yra Airijos Milžinų kelias. Dar viena pamoka: nebijoti pavaikščioti ne tik pagrindiniais turistų išmintais takais. Čia radome nuostabią vietelę ant skardžio: per akmenis čiurlena upelis, kitame krante stovi keistos konstrukcijos namelis, buvo gera ten ištiesit kojas, net nesinorėjo niekur eiti.
Taip prabėgo puse dienos. Pasukom link namų, nes laukė dar ilgas kelias atgal. Kojų pramankštinti sustojome Fjaðrárgljúfur (dar vienas keistų raidžių kratinys). Tai 100m gylio kanjonas. Labai gražus. Vik miestelyje atsidūrėm jau visai į pavakarę, tad daug laiko neturėjom. Galėjau tik pamojuoti dar vienai GOT filmavimo vietai. Trumpai pavaikščiojom po juodąjį paplūdimį, palaipiojom po dar vieną bazaltinį gamtos kūrinį, pažiūrėjom kaip peri Islandijos nacionaliniai paukščiai pufinai (lietuviškai jie mormonai, tačiau pufinai skamba smagiau), paerzinom tuos neskraidančius paukščius, nesėkmingai paieškojom elfų namukų ir patraukėm ieškoti lovų.
Black sand beach that was ranked in 1991 as one of the ten most beautiful non-tropical beaches in the worldNakvynės vietą pasiekėm prieš dešimt. Šie Husid svečių namai man patiko labiausiai. Tiesa jie buvo ir brangiausi. Yra bendra svetainė su dideliais langais. Pats tas sėdėti joje ir gėrėtis šiaurės pašvaiste, kurios deja mums pamatyti nepavyko. Galima naudotis virduliu ir šaldytuvu. Kambariukai nėra prabangūs, tačiau gan skoningi ir tvarkingi, o mums daugiau kaip ir nereikia. Jei dar būtų dvigulės lovos, be kainos neturėčiau prie ko prikibti. Šeimininkė labai paslaugi. Jei reikia suteikia TIC paslaugas.
Šiandien nubudę pasukom Reikjaviko pusėn. Pirma misija papusryčiauti. Sellfoss esanti Bonus parduotuvė (vadinome tas parduotouves kiauliukais dėl jų logotipo) dirba nuo 10val, tačiau nusukus 400m nuo pagrindinio kelio radom parduotuvę atidarytą nuo 7:30. Darius sakė, kad kava čia tokia pat skani kaip Statoil’e. Pirmasis lankytinas objektas Kerid. Kažkur skaičiau, kad visi gamtos objektai Islandijoje nemokami. Nė velnio. Šitas mums kainavo po 2EUR.
55 m deep, 170 m wide, and 270 m acrossKerid tai ugnikalnio krateris, kurio dugne dabar yra ežeriukas, o šlaitai plytų spalvos. Mūsų sutikti berniukai ąžuoliukai pasakojo, kad lavos akmenys yra lengvesni už paprastus, tad labai norėjau tokį suvenyrą parsivežti. Iš Keird aš jį ir pasiėmiau. Pasitaikė labai vėjuotas oras. Bevaikštant vos mano smurfo kepurės nenunešė.
Prieš Reikjaviką nusprendėm sustoti ir padaryti 3km mankštą iki karštųjų Hveragerdi versmių, tačiau kalnuose mus pasitiko žiaurus oras: vėjas toks, kad nešiojo mane kur jam patinka, lietus merkė kiaurai. Va tokį orą aš įsivaizdavau, kai ruošiausi į Islandiją. Karštųjų versmių tikslo taip ir nepasiekėme, po to patyrinėjus žemėlapius supratom, kad pasidavėm 300m per anksti. Tačiau versmių papėdėje oras visai padorus, nors viršūnės skendėjo debesyse, šlaitai matėsi kuo puikiausiai ir visur kilo šiltas garas. Šalia tako į kalną tekėjo keletas upeliukų. Radom vietą kur susijungė šaltas ir karštas upeliukai. Vanduo jų santakoje idealus maudynėms. Šokau iš batų nors trumpam pabraidyti toje arbatėlėje.
Į Reikjaviką atvykom jau gerokai įdienojus. Nemokamas turas po miestą jau buvo pasibaigęs, tad mes užsiregistravom rytojui ir savo nuožiūra pasivaikščiojom po miestą. Šiandien dar norėjosi pamatyti kelis krioklius, tad po poros valandų mes jau sėdėjome automobilyje ir judėjome link Seljalandsfoss krioklio. Šis krioklys ypatingas tuo, kad galima praeiti po juo. Tiesa sušlapti tenka, bet kadangi ši diena ir taip visa permirkusi, tai mes didelės tragedijos iš to nedarėm.
It is possible to walk behind the waterfallPaskutinis šios dienos taškas Skogafoss krioklys. Man jis patiko mažiausiai. Paprastas tvarkingas islandiškas krioklys. Nieko daugiau. Lietuvoje toks krioklys stogus neštų, tačiau Islandijos masteliais jis vienas iš daugelio. Nuo šio krioklio galima daryti 26km pasivaikščiojimą iki žymiosios, kaip aš ją vadinu, Ejos. Eyjafjallajokul man per sudėtinga ištarti 🙂 Tai tas ugnikalnis, kuris išsiveržęs 2010 metais daug bėdos pridarė tiek europiečiams, tiek amerikiečiams, nes teko visiškai uždaryti oro erdvę, dėl pasklidusių pelenų.
Pažadas Editai išpildytas vakar. Pažadai kitiems pabaigti šiandien. Einam krautis daiktų. Ryt laukia kelionė į Ameriką.