Nubudom abu prieš aštuonias. Orų prognozės rodo, kad šiandien net truputį saulės matysim. Man tiesą sakant svarbiausia, kad nelytų. Žvarbiam orui aš pasiruošusi, ačiū Vilijai ir kompanijai už kažkada padovanotas slidininko kelnes.
Mano užrašai rodo, kad Borgarnes turi informacijos centrą. Deja centras kaip ir oro uoste tai tiesiog stendas su lankstinukais. Tad važiuosim tyrinėti Islandijos savaip.
Tik išvažiavus iš Borgarnes užmačiau elfų namukus, tačiau Darius per greitai lėkė, kad būčiau galėjusi sustabdyti nufotografuoti. Niekis, turiu dar planą B šiai idėjai. Ruošdamasi kelionei ir skrendat lėktuvu skaičiau, kad daugiau nei puse raštingųjų islandų tiki elfais ir fėjomis, tad tikiu, kad elfu buveinių dar ne vieną pamatysim.
Besidomėdama Islandija radau daug gražių krioklių ir kiekvienas vis kažkuo ypatingas. Tad šito gėrio mūsų kelionėje netrūks. Pakeliui į pirmąjį mūsų krioklį trumpam stabtelėjome prie Deildartunguhver karštųjų versmių. Tai našiausia versmė visoje Europoje. Čia išteka 180 litrų vandens per sekundę, o jo temperatūra siekia 97 laipsnius. Šis vanduo keliauja į Borgarnes bei kitus aplinkinius miestus ir naudojamas šildymui. Šalia šių versmių stovi šiltnamiai su pomidorais. Manyčiau irgi neblogas sprendimas, taip sau daržoves užsiauginti. Beje šiltnamiuose užaugintų pomidorų čia galima ir įsigyti. Šalia versmių stovi stendas su pomidorų maišeliais. Pakabinta dėžutė pinigams. Rekomenduojamas mokestis už daržoves 2000ISK. Tačiau tai ne pats beprotiškiausias vietinių planas, kai ispanišką klimatą mėgstančias daržoves augina Islandijoje. Jie taip pat turi ir bananų plantaciją, įkurtą tokiu pačiu principu.
Hraunfossar krioklys ypatingas tuo, kad kriokliukai į upę teka tiesiai iš žemės. Jų ten labai daug. Bendras ilgis siektų kažkur apie kilometrą. Keistai tai atrodo. Esu mačiusi kelis šaltinėlius vienas šalia kito, tačiau dar nebuvau mačiusi, kad jų būtų tūkstančiais. Šalia yra dar vienas tiesa jau paprastas krioklys pavadinimu Barnafoss, kas reiškia Vaikų krioklys. Stende perskaičiau legendą neva čia nuskendo du vaikai.
Prie šių krioklių užmačiau suvenyrų parduotuvę, galvojau pradėsiu pildyti pažadus duotus Editai, Svajūnui ir Michailui, tačiau parduotuvėlė dar nedirbo, tad mes patraukėme toliau link Glymur krioklio. Taip taip ir vėl krioklys. Kaip jau sakiau šito gero mūsų kelionėje netrūks.Važinėdami po apylinkes nusprendėme, kad čia iš viso vienam islandui tenka vienas krioklys, o gal ir daugiau. Žvyrkeliu išsimušėm prie banginių įlankos, truputis gero kelio tada 3km kratymosi baisiai duobėtu šunkeliu kol privažiavome stovėjimo aikštelę. Stendas rodė, kad turėsim truputį pasivaikščioti. Iki krioklio ir atgal apie 5km, jei yra noro galima daryti 10km pasivaikščiojimą iki ugnikalnio Hvalfell. Kelias tikrai ne vaikams. Tik pradėjus eiti reikia kirsti daug upeliukų. Einant į priekį dar bandėm šokinėti tarp krantų ar lipti ant aukštesnių akmenų, grįžtant jau ėjom kaip tankai, nes tie upeliukai iš tiesų mažiausias galvos skausmas. Praėjus pro olą ir nusileidus prie Glymur krioklio upės laukė pirmasis iššūkis. Tą upę reikėjo pereiti. Dalis kelio buvo įveikta šokinėjant ant akmenų, kitą gi gilesnę dalį reikėjo įveikti balansuojant ant permesto buomo. Smagiausia be abejo buvo buomo viduryje, kai jis stipriausiai siūbuoja, o po tavimi šniokščia šalta kalnų upė.
Einant į priekį reikėjo kelis kartus giliai įkvėpti, kad ryžčiausi persikelti, grįžtant atgal buvo vieni juokai. Smagu buvo taip palaipioti. Tai kol kas ekstremaliausias turėtas pasivaikščiojimas, nes upe viskas dar nesibaigė. Dar laukė kelios vietos kur reikia įlipti kone 90 laipsnių siena, o grįžtant užtaikėm ant takelio, kurio plotis apie 20cm ir iškarto šalia jo eina 200m praraja į kanjoną. Jokių sienelių ar kitokių apsaugų. Stende stovėjimo aikštelėje taip ir parašyta „at your own risk“ t.y. visa atsakomybė tik ant jūsų galvų, nukrisi, pats kaltas. Po truputį užlipom iki kažkada buvusio aukščiausio Islandijos krioklio. Šiuo metu aukščiausias yra kažkur Vatnajökull nacionaliniame parke. To virš 200m aukščio krioklio mes nepasieksim, neturim tam įrangos, tad mums tiks ir 198m. Vaizdas labai gražus.
Buvo gera ištiesti kojas žiūrint į tokį paveiksliuką. Tiesa esu skaičiusi, kad galima šiuo krantu užlipti, o kitu krantu nusileisti, tačiau tektų ieškotis brastos upėje, o joje geriausiu atveju vanduo sieks kelius. Kadangi tai ne tos šiltosios versmės, o šalta kalnų upė, ši mintis manęs nesuviliojo. Glymur gauna 9 balus už pasiūlytus iššūkius ir apdovanojantį vaizdelį įveikus kliūtis.
Dar viena pamoka, kad Islandijoje oras dažnai keičiasi. Kol suvaikščiojom iki krioklio ir atgal lietus-saulė-lietus ciklas prasisuko gal kokius 10 kartų. Taip taip 10 kartų per 1,5 valandos. Grįždami sutikome vaikų ekskursiją einančią link krioklio. Mažiausiam buvo gal kokie ketveri, vyriausi max pirmokai antrokai. Atsiemu savo žodžius, kad takas ne vaikams. Takas gal ir ne vaikams išskyrus islandų vaikus, jie panašu kaip Norvegijoje per pūgą pietų miega lauke 🙂 Pajudėjom atgal prie banginių įlankos ir pasukom link Thingvellir nacionalinio parko.
Tai UNESCO saugomas paminklas, nes čia pirmojo pasaulyje parlamento vieta. Čia nuo olos Xa. skelbė įstatymus. Čia prasikaltusius skandino, pakabinę akmenų maišą po kaklu. Tačiau man įdomiausia, kad čia mes vėl pamatėm kaip vienas nuo kito tolsta du kontinentai. Pasivaikščiojom takeliais, aplankėm Oxararfoss krioklį. Dar viena priežastis aplankyti šią vieta buvo ta, kad čia buvo filmuojami “Sostų karai” (Arijos ir Skaliko kelionės) pagal knygų seriją “Ledo ir ugnies giesmė”. Kur gi daugiau filmuoti “Ledo ir ugnies giesmę” jei ne ledo ir ugnies šalyje. O ledo ir ugnies mes tikrai pamatysim. Vienas ugnies pavyzdžių tai geizerių parkas. Jame esantis didysis geizeris išsiveržia gana retai, tačiau šalimais esantis jo mažesnis brolis darbuojasi nepailsdamas vidutiniškai kas 10min. Nors matėm, kad gali išsiveržti ir du kartus iš eilės. Aplinkui yra dar daug mažučių geizeriukų, tad akis paganyti tikrai yra į ką.
Paskutinė stotelė šiai dienai buvo Gullfoss krioklys. Jis mus labiausiai nustebino tuo, kad nesitikėjome tokiame landšafte rasti TOKĮ krioklį. Važiavome sau lygumomis, net pradėjome galvoti, kad gal ne ten važiuojame, nes reljefas nei iš tolo nerodė, kad kažkur vidury laukų gali būti kriokliukas. Pasistatėm mašiną ir krioklio vaizdas mus paliko be žado.
Dar pora valandų ir mes jau buvome Menam svečių namuose. Kambarys daug geresnis nei ankstesnėje nakvynėje. Bendroje svetainėje yra virdulys ir kavos/arbatos. Pasišiukšlino jie tik tame, kad daug labiau nušiuręs hostelis turėjo vaikišką lovelę, o daug prabangesni svečių namai jos nepasiūlė. Gėda. Žinoma iš lovelės mums jokios naudos, tačiau kalbant apie pačią idėją gėda 🙂
Dienos pradžioje aplankėme karštąsias versmes, kurios aprūpina miestelius šiluma ir karštu vandeniu. Pabaigoje patikrinom kitą tiekimo grandinės galą. Minusas tokios pigios šilumos yra tas, kad kai dušiniesi jauti lengvą sieros kvapą.