Prieš pamojuojant Juodkalnijai nusprendėme žvilgtelėti į Skadaro ežerą. Jo pakrantėje ir susiradome paskutinę nakvynę. Planavome, kad bus ramiai. Ramiai neišėjo. Pirmas panoraminis žvilgnis į Skadaro ežerą buvo nuo Pavlova Strana skardžio. O tada vis tiek pramušė nuotykių paieškos. Netoli šio miradoro yra Obodska urvas. Mums tiesiog reikia tai išbandyti, o ir kelio tik vos vos. Kaip nors nuklibinščiuosiu. Mašiną pasilikome Riječki grad. Ant žemėlapio kaip visada viskas atrodė daug gražiau, nei buvo iš tiesų ir ko mes neįsivertinome, tai neseniai praūžusių liūčių. Viskas kapitaliai skendo ir jei kada tame maršrute ir buvo galima kirsti upę, tai tikrai ne šiandien. Teko suktis atgal taip ir nepamačius urvo.
Viskas nuotykių gana, maunam tiesiai į nakvynės vietą. Parašiau šeimininkei, kad būsime už valandos, o tada nutiko ukrainiečiai. Besukinėjant serpantinais sustojome prie krioklio. Čia jau buvo prisiparkavusi kita mašina. Pamatėme Ukrainos vėliavas, užkalbinome. Akivaizdu, kad turistai, nes Ukrainos palaikymo šiuose kraštuose nulis. Taip vakaras prasitempė dar trim valandom vietiniame restoranėlyje, bandant prisiminti rusų kalbą ir klausantis istorijų apie ant galvos krentančias bombas. Ukrainiečiams tai jau kasdienybė ir no big deal, o man šiurpai per nugarą eina. Pasigirdus oro pavojaus sirenoms ukrainiečiai net nesivargina nuotolinių skambučių nutraukti, tiesiog ramiai su PC pereina į rūsius ir toliau tarp čia įtaisytų sėdmaišių ir pastatytų kavos aparatų tęsia pokalbius, o man, išgirdus tokias istorijas, verkti norisi. Slava Ukraini, chebra.
Gimtadienio rytas nusprendė pabūti itin ironiškas. Atsikėliau su vis dar raiša koja ir negalinčia atsimerkti akimi, nes kažkoks krislas nusprendė dantimis ir nagais į akį įsikibti. Betrūko tik papūgos ant peties… Arrgh ir butelis romo… Viskas plukdiname savo mėlynąjį Karalienės Anos Kerštą atgal į nuomos kompanija su jau seniai sukurptu keršto planu ir kabiname turisto kuprinę ant vinies.
