Belgradą palikome apie 9 val ryto. Kol susiruošėme reikėjo šiek tiek pažaisti su parkavimu: sekmadienį parkavimas nemokamas, o pirmadienį nuo 7-nių ryto jau reikia mokėti, bet bjauriausia, kad vienoje zonoje stovėti galima tik valandą. Tad teko keltis 7-tą, sumokėti už parkavimą geltonoje zonoje, o 8-tą pervaryti mašiną į kitą zoną ir vėl susimokėti. Pagarba Marcelinui, kuris nepatingėjo 7-tą iš lovos išsiversti.
Visa diena pasitaikė lietinga. Galvojome, kad oras pasitaisys mums važiuojant, tačiau net ir už 400 km radome lietų.
Netoli Serbijos – Juodkalnijos sienos sustojome pavalgyti. Baisiau valgyti turbūt neteko, nors aplinka atrodė sutvarkyta ir graži, tačiau virtuvė siaubinga. Padavėjas, žinoma, kalba tik serbiškai. Gerai, kad meniu buvo angliškas, tai lengvai surodėme ko norime ir pradėjome laukti. O tada prasidėjo:
- Pirmiausiai Renata su Valdu užsisakė sriubos, sriubą atnešė tik Renatai. Ir tai turbūt buvo geriausias nutikęs dalykas tame restorane, nes sriuba buvo šilta kaip senbernio šonai.
- Vietoj to Valdas gavo serbiškų salotų, nors jų neužsisakė. Ir nors atrodytų jas labiau reikėtų valgyti su antru patiekalu kaip garnyrą, teko ilgokokai palaukti, kol gavo tą antrą. Bendrai paėmus patiekalai atkeliavo ne visi iš karto. Mes jau buvome pavalgę, kai Agnė su Valdu gavo savo vištieną
- Vištieną prapjovus viduje ji buvo visai žalia. Patiekalą grąžinome, užsisakėme naują. Žodžiu, kai Agne su Valdu pagaliau gavo savo antrą patiekalą, visi likusieji jau spėjo dar kartą išalkti.
- Dariui guliašą atnešė visai šaltą. Jis vos Renatos su tuo guliašu neapipylė, aiškindamas padavėjui, kad tokius patiekalus reikėtų nešti šiek tiek šiltesnius.
- Kepti upėtakiai visų nuostabai atkeliavo karšti, tačiau bulvės… Jausmas toks, kad jas vakarykštes, gerai pastovėjusias ištraukė iš šaldytuvo ir sudėjo į lėkštę, net nesivargino pašildyti.
Pavyko susitarti tik dėl pinigų ir sąskaitą apmokėjome pusiau dinarais, pusiau eurais. Dingome iš ten kaip galima greičiau. Važiavome toliau ir svarstėme, kaip šis nuotykis atsilieps mūsų skrandžiams. Mamos, nepergyvenkit, atsilaikėme. Serbai taip lengvai mūsų nepaims.
Juodkalnija, kad ir lietinga, bet pasitiko mus labai graži. Vingiavome kalnų keliais mūsų nakvynės vietos link. Žinoma, mūsų Chrysler‘io tokie keliukai nežavėjo. Sustoję pasigrožėti Taros upės kanjonu ir per jį einančiu tiltu, pastebėjome, kad rūksta mūsų padangos. Stabdžiams teko tokia didelė apkrova, kad įkaitę jie net ratlankius išsuodino. Taros upės tiltas nuostabi vieta, tad visai nenuliūdome, kad čia teko užtrukti ilgeliau nei planavome, kol pravės stabdžiai.
Apartamentus Žablajke pasiekėme jau temstant, tad tik išsikrovėme daiktus, beveik miegodami pasigaminome vakarienę ir griuvome į lovas.
Kitos dienos ryte, pramerkiam akis, o vaizdelis pro langus kaip iš atvirutės. Pasirodo esame kalnų slėnyje, apsupti dar šiek tiek snieguotų viršukalnių. Vakar vakare atvykus to nesimate, nes visi kalnai skendo lietaus debesyse. Oras nubudus nuostabus, danguje nei vieno debesėlio. Nuostabus jausmas pramerkus akis išvysti tokį paveiksliuką. Tai man priminė vieną nakvynę Šveicarijoje, kai nubundi ir niekur iš lovos keltis nesinori, kai tave supa tokia nuostabi kalnų panorama. Valgom pusryčius ir lėksim užkariauti Juodkalnijos kalnų.