Netyčiom išėjo, kad vieną vasaros savaitgalį praleidome Lenkijoje. Dariaus draugas Juozukas (Josep Maria) informavo, kad atvyksta atostogų į Lenkiją. Tiesa jis apie tai pranešė, likus savaitei iki kelionės pradžios, tad mūsų rankos buvo surištos. Darius atostogų taip ekspromtu pasiimti negalėjo. Visgi suderinome, kad drauge praleisime vieną dieną Varšuvoje.
Tiesa iš kelionės daug nesitikėjau. Pirma todėl, kad ten jau esam buvę. Tad net neplanavau, kad iš viso apie ją rašysiu. Bet viskas išsivertė kitaip. Tai, ką naujo sužinojom, tiesiog negaliu nesudokumentuoti 🙂
Taigi penktadienį po darbų, prikrovę pilną bagažinę Luko daiktų, nulėkėm iki Alytaus. Lukas kaip nujausdamas nesiruošė naktį ilgai miegoti. Trečią nakties jis jau reikalavo dėmesio. Kad jau nesimiega, mes už Luko ir pro duris idant Varšuvoje būtume kaip galima anksčiau. Taip ir pavyko. Sostinę pasiekėme 8 ryto. Susitikome su Juozuku ir prieš dešimt jau buvome Wilanov parke. Kaip suprantu pavadinimas kilęs nuo žodžių Vila Nova.
Darių su ispanais (tiksliau kataloniečiais – Josep mane nudėtų, jei jį taip vadinčiau) paleidau apžiūrėti rūmų ekspozicijos, o pati su Luku išėjau pasivaikščioti po parką. Bilietų kainos tikrai nesikandžioja. Parko lankymas 5 zlotai. Turėjome daug gražaus laiko, kol tie keliauninkai apžiūrės n+k paveikslų ir dar tiek pat kavos bei arbatos servizų. Lukas spėjo ir vieną posmą numigti. Parke labiausiai patiko kelios vietos:
- Rožynas. Tiesa jis jau buvo beveik peržydėjęs, bet kvapas vis dar laikėsi ore.
- Sudužusių kolonų ir statulų ekspozicija.
- Mažas kriokliukas.
- Takelis palei pat ilgąjį Wilanovo rūmų ežerą.
Kitos parko pusės apžiūrėti nespėjau. Žiūrint į žemėlapius ten taip pat yra ką veikti.
Kadangi pradėjo lynoti, ieškojome ką galime aplankyti ne lauke. Taip mūsų maršrute atsirado sovietinis pastatas vadinamas kultūros ir mokslo rūmais. Sumokėjus 18 zlotų, galima pasikelti į 30 aukštą ir apžiūrėti Varšuvą iš viršaus.
Tada prasidėjo bjauriausia kelionės dalis: maisto paieškos. Turėjau keletą kavinių adresų, tačiau iš jų buvo mažai naudos. Mano turima informacija buvo pasenusi. Galiausiai lindom į pirmą pasitaikiusią kavinę, ant kurios langų buvo parašyta Polish cuisine.
Papietavus, Lukas pradėjo darytis neramus. Artėjo jo antrojo miego metas. Tad Juozuką su drauge išmetėm Varšuvos centre, o patys nuvažiavom į savo viešbutį, pasidaryti trumpą siestą. Idėja gera, tačiau atvykus į vietą Lukas nusprendė, kad miegoti daugiau nebenori 🙂
Viešbutį pasirinkom Praga rajone. Kaip vėliau iš gido sužinojom, kažkada tai buvo gan pavojingas rajonas. Tačiau Hetman viešbutis mums abiems patiko, Lukas taip pat labai nesiskundė. Labiausiai sužavėjo pusryčiai. Net ir aš, išranki mergiotė, radau ką ten valgyti.
Taigi, atvykom į viešbutį, pasidėjom daiktus ir Lukui taip ir neužmigus, susirašėm su Juozuku ir šeštą valandą susitarėm susitikti prie Žygimanto paminklo. Tik atėję pastebėjom ten stovintį vaikinuką, kuris siūlė nemokamą turą po miestą. Prisijungėm ir mes. Ir labai smagiai praleidom laiką. Nors beveik visą vakarą pralijo. Pamėginsiu surašyti ką atsimenu iš tos ekskursijos. Informacijos buvo tikrai daug.
Pirma stotelė prie miesto širdyje stovinčios Žygimanto statulos. Žygimantas čia pagerbtas ne šiaip sau. Jis sostinę iš Krokuvos perkėlė į Varšuvą. Kuo varšuviečiai labai džiaugiasi. Tada trumpas stabtelėjimas prie karaliaus rūmų. Jie kaip ir beje visa Varšuva buvo sulyginiti su žeme (George Orwell atvykęs į sugriautą Varšuvą sakė: “mačiau daug subombarduotų miestų, bet taip smarkiai nei vieno. Varšuvos nepavyks atstatyti”. Ir visgi chebra užsispyrė ir atstatė). Pilį nemokamai galima aplankyti kiekvieną sekmadienį. Po to nulindome į senamiesčio kiemelius. Viename jų stovi varpas. Tiesa jis neskamba, nes yra visas sutrūkęs, bet vietiniai rado naują jo panaudojimo būdą. Jis pildo norus. Tereikia sugalvoti norą ir įsikibus į varpo auselę jį apeiti. Jei noras labai didelis pageidaujama jį apšuoliuoti ant vienos kojos 🙂 Tame pačiame kiemelyjė gidas parodė vieną namą. Senai labai senai miesto gyventojams tekdavo mokėti prabangos mokestį. Jis buvo paskaičiuojamas labai paprastai. Pagal gyventojo namo fasado plotą. Kuo didesnis fasadas, tuo daugiau tekdavo mokėti. Tačiau vienas gudruolis sugalvojo kaip tai apeiti. Taigi tame kiemelyje namo fasadas yra siaurutis, gal pusmetrio storio, bet apėjus namą iš kitos pusės jis išplatėja į visai padorų gyvenamąjį būstą. Gudru. Prie to namo įrengta apžvalgos aikštelė nuo kurios galima apžvelgti Vyslą ir Pragos rajoną. Kitas sustojimas pagrindinėje senamiesčio aikštėje prie undinėlės statulos. Legenda pasakoja, kad gyveno dvi undinėlės. Jos nusprendė pasižvalgyti po pasaulį. Plaukė jos plaukė ir priplaukė Zelandijos salą. Viena undinėlių ten ir pasiliko. Dar ir dabar jos statula stovi Kopenhagos pajrantėje. Kita undinėlė buvo didesnė avantiūristė ir nusprendė plaukti gilyn į žemyną. Taip Vysla ji atplaukė iki tos vietos kur vėliau įsikūrė Varšuva. Jai patiko šios vietovės, tad čia ir pasiliko. Žmonės ją ir karto įsimylėjo, nes ji labai gražiai dainuodavo. Tiesa keletas įžvelgė tame neblogą biznį, tad nusprendė undinėlę pagrobti. Planas neišdegė. Undinėle atsidėkodama pažadėjo ginti Varšuvą. Todėl skulptūroje ji vaizduojama su kalaviju ir skydu. Žinoma galima pradėti klausinėti kur gi buvo ta undinėlė, kai Varšuva buvo lyginama su žemėmis per antrą pasaulinį, bet argi daug gali padaryti viena undinėlė su kalaviju prieš tankus ir bombas 🙂
Penktoji stotelė Barbakanas. Jis buvo pastatytas norint apginti Varšuvos miestą. Idėja gera, tiesa viskas apsivertė visiškai priešingai. Barbakano prireikė tik tada kai švedai atkeliavo iki Vyslos krantų. Tiesa tuo metu miestas buvo visiškai nustekentas, tad švedams buvo vienas juokas perlipti barbakano sienas, kurių niekas negynė. Taigi gynybinių sienų statyba atsisuko prieš pačius lenkus, kai jiems teko įveikti jų pačių statytus įtvirtinimus atsiimant miestą iš švedų. Barbakanas taip pat buvo virtęs griuvėsiais po antrojo pasaulinio karo. Žvelgiant į sienas galima pastebėti juodą liniją, bėgančią išilgai visą statinį. Žemiau tos linijos tai po sprogdinimų išlikusios senosios dalys. Virš ruoželio, tai naujai atstatytos barbakano sienos.
Toje pačioje gatvelėje gidas parodė kelias kavinukes, kur galima skaniai pavalgyti. Pirmoji Podwale Kompania Piwna, kuriame galima rasti tradicinių patiekalų. VIsai šalia barbakano vartų vis dar veikia tarybų laikus menantis pieno baras. Tiesa mums jo nepavyko išbandyti, nes jis veikia tik dienos metu, tačiau gidas pasakojo, tai tai pati ta viena, jei norima grįžti 30 metų atgal ir prisiminti senas geras dienas kai stora plaukuota moteriškė su veido išraiška “ko čia atsivilkai?” tau krauna abejotinos kokybės maistą į lėkštę ir šliūkšteli kompoto į aptrupėjusią stiklinę. Bet užtat viskas pigu 🙂
Šeštoji stotelė prie gido mylimiausios moters muziejaus. Marija Kiuri. Pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją. Vienintelė gavusi premijas iš dviejų skirtingų sričių. Vienas jos didžiausių pasiekimų buvo dviejų naujų elementų atradimas. Pirmąjį jų ji pavadino poloniu, Lenkijos garbei. Tiesa tiek radis tiek polonis yra radioaktyvūs elementai, tad nenuostabu, kad ji mirė nuo leukemijos. Marijai priklausę puodeliai iki šiol gali būti imami tik apsimovus geras pirštines, nes jie vis dar skleidžia radioaktyvią spinduliuotę. Jei manote, kad ši moteris tebuvo namisėda moksliukė, manykite iš naujo. Marijos Kiuri laikais moteris mokslininkė buvo neįmanomas dalykas. Galbūt todėl ji išvyko į Prancūziją, kad galėtų pasiekti daugiau. Ši užsispyrusi mergaičiukė ne tik kad baigė studijas, bet ir tapo universiteto dėstytoja. Be visa ko dar sugebėjo užauginti dukras ir buvo pirmoji moteris gavusi vairuotojo pažymėjimą. Jos vyras taip pat yra gavęs Nobelio apdovanojimą. Taip pat ir jos vyresnioji duktė su vyru yra gavę po Nobelio premiją. Nebloga šeimynėlė. Eva Kiuri, jaunesnioji Marios dukra, vėliau sakė, kad jausdavosi kaip balta varna prie bendro šeimos stalo, nes ji vienintelė neturėjo Nobelio apdovanojimo 🙂
Nuo šios vietos informacijos gausa perpildė smegenis, tad apie Varšuvoje veikusį žydų getą ar pogrindyje veikusį pasipriešinimo judėjimą nedaug ką galiu atgaminti. Įstrigo Šopeno suoliukai. Prie Šopenui svarbių vietų (namo, universiteto ir .t.t) stovi juodi suoliukai. Paspaudus juose įtaisytą mygtuką, galima pasiklausyti Šopeno muzikos. Graži idėja. Šopeno širdis palaidota Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Viso šopeno kūno prancūzai nenorėjo atiduoti.
Po 1,5h galiausiai grįžome ten kur pradėjome. Pabaigai mūsų gidas Bartas pravedė trumpą lenkų kalbos pamokėlę. Sakė, jei nuvyksime į Krokuvą, tai gidui Krokuvoje reikia perduoti tokius žodžius: Nic niema v Krakove 🙂 Barto teigimu, viskas, kas gražu yra Varšuvoje. Na jis iš dalies teisus, jo pasakojimas tikrai padailino šį miestą. Tad pramokę lenkiškųjų laba diena, ačiū ir pačio svarbiausio “Dva piva proše” išsiskirstėme kas sau. Nebuvo gaila ir tų 20zlotų, kuriuos įmetėme į jo krepšelį. Vaikinas pasakojo Varšuvos istorijas pliaupiant lietui, bent jau vaistų nusipirks.
Kai kitą kartą grįšime į Varšuvą reikia aplankyti Kopermiko mokslo muziejų, Ogrod saski ir likusį žydų getą