Transfagarasan

Rasnovo nakvynė nei kiek nenusileido Sighisoarai. Tiesa kambaryje nebuvo virtuvelės, tačiau šalia turėjome puikų restoraną. Turbūt didžiausias minusas buvo tas, kad šeimininkė nelabai šnekėjo angliškai, tačiau nuoširdžiai stengėsi padėti ir labai mylėjo Luką.

Jau pradedu pastebėti tam tikras Rumunijos tendencijas. Pirma jie čia labai vaikus myli. Lukas nelieka be dėmesio. Gal ne taip entuziastingai kaip graikai, tačiau Lukas daug kartų mums pagelbėjo suorganizuodamas tai karšto vandens tai nemokamą įėjimą į vienuolyną tai nemokamą ekskursiją ir pan. Kitas pastebėtas dalykas, vietiniai labai dažnai tranzuoja. Pavežtume, tik kad pas mus keleivio vietoje vežimas važiuoja. Trečia, labai dažnai močiučių tipo namų fasaduose matome įmūrytus arba išmūrytus kryžius. Netrukus sekmadienis, pažiūrėsime ar jie tokie patys religingi kaip lenkai. Paskutinis, bet man mieliausias yra tai, kad gatvėse dažnai galima pamatyti seną seną susisiekimo priemonę – arkliukus. Mes šito Lietuvoje jau nebeturime.

Prieš išvykdami į kelionę, peržiūrėjome Anthony Bourdain kelionę po Rumuniją, taip pat kaip Top gear pavyko pravažiuoti Transfagarasan kalnų kelią su ferariais. Abi šios laidos su ironija piešė liūdną Rumunijos vaizdą. Nieko liūdno nemačiau, pas mus galima rasti liūdniau. Taigi su Rumunija viskas gerai. Net keliai geresni nei tikėjomės. Galvojau bus kaip Ukrainoje, tačiau nieko panašaus.

Taip, tai ką gi mes veikėm pastarasias dvi dienas. Išvykę iš Rašnovo, pasukome lik kalnuose įsikūrusio Sinajos miestelio. Iš karto supratome ką reiškia važiuoti kalnų keliais, kai GPS paskaičiavo, kad 30km mes važiuosim beveik valandą.  Miestą radome visą paskendusį dulkėse ir apkarstytą pastoliais. Vienintelė ramesnė ir neperkasta vieta buvo mažas parkelis miesto centre. Spėjam, kad Sinaja remontuojasi po vasaros sezono ir bando susitvarkyti ateinančiam žiemos sezonui. Tiesa mums iš to jokios naudos. Greitai apžiūrėjom Sinajos vienuolyną ir Peles pilaitę ir dingom iš to dulkių debesies.

Daug geresnį įspūdį paliko šalia esantis Busteni miestelis. Ten ir nakvynės pigesnės, tad pasirinkome nakvoti jame. Ten taip pat veikia ilgiausias keltuvas į kalnus, kas reiškia, kad be didelių pastangų galima pakilti į gan didelį aukštį. Turistų informacijos centre mus pagazdino, kad keltuvo dėl didelių eilių reiks laukti kelias valandas, tačiau atvykus žmonių beveik nebuvo. Puikiai visi tilpom į pirmą atvykusį keltuvą. Spėju, kad didžioji masė keliasi rytais, kad visą dieną praleisti kalnuose. Mes atvykom antrą dienos, tad turėjom vos kelias valandas. Paskutinis keltuvas į miestą grįžta 17:00.

Keltuvai geras turistų traukos centras, tad aplink jį susirenka visokias paslaugas siūlančių vietinių. Tarkim už tai, kad kažkokio bičo kieme mes pasistatėm mašiną, jis paprašė 15 lėjų. Tai brangiausias mūsų mokėtas parkavimas. Jau nekalbu apie aplink zujančius ir džipais pasivažinėti siūlančius berniokus.

Pakilome į daugiau nei dviejų kilometrų aukštį. Labai gražu. Bucegi kalnai tai ta vieta, kur paagus Lukui norėtume grįžti dar kartą ir juos geriau patyrinėti. Labai norėjau nueiti iki ant kalno esančios perėjos, tiesa ten geras kelio gabalas, tam tikrai reikia visos dienos. Su Dariumi nusprendėm, kad kitą kartą su keltuvu tik pakilsime, o jau nusileisime savo pačių kojomis. Tuo labiau, kad artėjant 17val pradeda rinktis žmonės, tad keltuvo žemyn iš tiesų reikėjo šiek tiek palaukti. Įsėdome tik į antrąjį.

Nusileidę į miestą grįžome į savo nakvynės vietą. Dar nebuvo net penkių, bet pagalvojom, kad jau metas atsipūsti. Šį kartą su nakvyne ne taip gerai pasisekė. Kambario grindys girgžda taip, kad Luką iš miegų kelia. Spintos ir užuolaidos dvelkia sovietų sąjunga. Dušas tai tiesiog įrengtas nubėgimo trapas tarp tualeto ir kriauklės. Kaip nusiprausti visko aplink neaplaisčius taip ir nesupratau. Šeimininkė maloni, tiesa ir ši nešneka angliškai. Yra bendra virtuvė ir barbekiu vieta, tad galima nebloga vakarienę pasigaminti.

Šiandien vėl teko pakuotis daiktus. Tai buvo mūsų toliausias taškas, dabar po truputį pradėsime grįžti namo. Darius užrezervavo nakvynę prieš pat Transfagarašano kelią. Kelio iki nakvynės nemažai 160 km arba trys valandos gryno važiavimo.

Pirmas turistinis objektas mūsų kelyje – Bran pilis. Kurioje žmonės pasakoja gyveno Vladas Drakula. Vieną savaitę… Galbūt… Dėl tokių spekuliacijų nelabai norėjosi ten ir stoti, o kai pamatėm kokia ten turistų makalynė, paspaudėm greičio pedalą ir net nesustoję nuvažiavome toliau. Užteko mums tos pseudo Drakulos pilies ir per mašinos langą. Lukas po savo pirmojo miego prabudo prieš pat Curtea de Arges miestelį, kuris garsus vienuolynu. Ta proga ten mes pasidarėm trumpą kojų pramankštinimą. O nuo ten iki nakvynės vietos vos 15km, tad jau ketvirtą valandą vakaro nešėmės daiktus į savo kambarį.

Mus priemė maloni močiutė, spėju vardu Daniela, nes nakvynės namai taip vadinasi. Čia taip pat susidūrėm su kalbos barjeru, bet maišyta anglų – rusų – rumunų – pranūzų kalba išsiaiškinome svarbiausius dalykus. Šeimininkė mielai sutiko išskalbti mūsų purvinus drabužius, paruošė arbatos, Dariui net čiujkos įpylė. Kambariai ne pirmo šviežumo, bet negi dabar kabinėsies prie seno žmogaus.

Darius tik įėjęs į mūsų kambarį puolė prieTV, ieškoti ar galės pažiūrėti krepšinį. Deja reikiamo kanalo nerado, tada griebėsi plano B, jungėsi kompą ir tikrino interneto greitį, ne pats geriausias. Tada planas C, važiuoti iki kabako ir prašyti, kad ten krepšinio rungtynes įjungtų. Kabake angliškai vėl niekas nesuprato, bet pamatę mūsų despertiškas gestikuliacijas televizoriaus link, pamėgino paieškoti reikiamo kanalo. Deja. Tad teko grįžti namo ir krepšinį žiūrėti internetu su dažnais stabdymais.

Taigi ryt kirsime Fagarašano kalnus Transfagarašan keliu. Galvojam jei jau Top gear su ferariu jį pravažiavo, tai mūsų feraris taip pat šitą iššūkį įveiks.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *