Visi mūsų amžiaus plius minus 10 metų yra girdėję “Maja hii, maja huu, maya hoo, maya haha ” – absoliučiai kvailą dainą, kuri sugeba įkyriai skambėti galvoje visą dieną. Tai vat, mielieji, ten dainuojama rumuniškai. Važiuojame išmokti daugiau rumuniškų žodžių.
Taigi… Penktadienis, o Dariui dar reikia nulėkti iki dantistės, nes dantis nulūžo, aš su Luku dar keliaujam į baseiną tada reikia išsikeisti pinigų, tada reikia susikrauti daiktus, dar nereiktų pamiršti nusipirkti dujų balionėlių, jau nekalbu, kad Rumunijos referatą baigiau tik po 14val. Žodžiu kaip tikri studentai, viską tvarkėmės paskutinę minutę, tad iš Vilniaus išvažiavome tik aštuntą vakaro. 21:30 buvome Alytuje ir iš karto į lovas. Šeštadienį kėlėmės prieš keturias. Po valandos jau pylėmės dyzelio ir pajudėjom link Lenkijos. Tikslas nuvažiuoti kaip galima toliau. Tiek kiek leis Lukas.
O Lukas pirmąjį posmą prasnaudė keturias valandas. Nubudo likus 50km iki Liublino. Darius baisiai užsimanė sustoti šiam mieste. Dėl to ginčijomės visą kelią. Galiausiai teko nusileisti. Pakelės restorane užkirtom sriubos ir su naujais vystyklais pajudėjom link Liublino. Su sriuba juokingai gavosi. Aš užsisakiau kopūstų, Darius guliašovos, kai atnešė, sriubos atrodė visiškai identiškos, tik kad pas Darių dar keletas gabaliukų mėsos plaukiojo 🙂 Žinoma Lenkijoje tuo stebėtis neverta. Dar ilgai ta sriuba skrandžiui ramybės nedavė. Liubline pataikėm į smagurių šventę “Festiwal smaku”. O ten buvo visko. Nuo duonos iki prieskonių, nuo vyno iki degtinės, nuo Vengrijos iki Lietuvos. Taip taip, užmatėm net Lietuvos pavėsinę visą kindziuliais apkabinėtą.
Pasiblaškėm po mugę, Lukui atėjo antro miego metas, tad į mašiną ir lekiam toliau. Pasistūmėjom dar kelis šimtus kilometrų, kai Lukas pradėjo prašytis lauk. Už Janow Lubelski užtikom neblogą stovyklavietę su staliukais ir pilnu mišku grybų. Beje, važiuojant tuo miškeliu toliau, dar kelias panašias poilsio vieteles matėm. Taip sakyčiau visai sėkmingai atvažiavom iki Žešuvo. Laikas ieškotis nakvynės. Kaip tyčia mūsų GPS su nakvynės vieta sudurniavo ir nuvedė į kitą miestelio galą. Neradę, ko ieškojom, jau sukomės atgal, kai Darius užmatė nuorodą į viešbutį. Sakom, ai pabandom. Ir ką gi, privažiuojam mūsų ieškotą Imperium viešbutį. Viešbučio įrengimas tikrai vertas trijų žvaigždučių, deja visa kita labai pusėtina. Prašėm kambario su dvigule lova, gavom su dviem viengulėm, duše vanduo neišbėga, bandėm ieškoti administratoriaus registratūroje, tačiau jį surasti tas pats kaip ant ausų pastovėti, tad dušą teko tvarkytis patiems, prie kriauklės muilo dozatorius tuščias, pusryčiai labai kuklūs, atėję pusryčiauti 8val lėkštėje radom tik du permatomus mėsos gabaliukus. Tiesa kambario kaina gan padori 90 zlotų žmogui arba 130 zlotų už du. Apibendrinant galiu pasakyti tiek: paauksuoti veidrodžių rėmai, liūtų galvos ir raudoni kilimai gal ir prabangiai atrodo, bet už aptarnavimą trijų žvaigždučių neduočiau.
Taigi sekmadienio rytą atsisveikinom su Lenkija. Dienos tikslas pasiekti Tokaj. Už Žešuvo landšaftas pasidarė kalvotesnis. Pradėjom svarstyti kaip mums seksis šios dienos kelionė, nes GPS paskaičiavo, kad 100km važiuosim niekingas 2.5h. Taip ir buvo, kelionė užsitęsė. Su trumpu sustojimu apžiūrėti medinės Haczow bažnyčios, kuri yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, dienai įpusėjus paseikėme Sloveniją. Atėjo metas prasimankštinti. Žemėlapyje užmačiau ežerą visai šalia mūsų kelio. Ten ir nusprendėm susoti. Nusukom pirmu pasitaikiusiu keliuku, tik kaip suprantu pataikėm į privačią teritoriją, tačiau prie namelio sedėję vietiniai mūsų neišvarė. dar daugiau, pasiūlė netoliese esančią pašiūrę, kad galėtume patogiau valgyti pasigaminti. Gerai mes ten įsikūrėm, net važiuoti nelabai norėjosi, tad labai ir neskubėjome. Praturistavome ten kelias valandas ir tik vakarop pasiekėm baltaisiais vynais garsėjantį regioną.
Tiek daug vynuogynų net Portugalijoje nemačiau. Pats miestukas visai mielas. Skaniai pavakarieniavom. Vengrai kaip visada su maistu nenuvylė. Jie kaip lenkų priešingybės. Lenkijoje nei karto nesu skaniai pavalgiusi. Hurgany restoranėlis maloniai nustebino tuo, kad turėjo vaikų žaidimų kambarį, tad kol laukėm savo kepsnių nei kiek nenuobodžiavom. Beje ir kainos nesikandžioja. Už patiekalą prašė kažkur 5eur. Su Darium nusprendėm restoranui skirti keturias mišeLINAS. Sakėm penkias skirsim kai pasikeis užuolaidas 🙂
Gerai prisikirtę, grįžom į nakvynės vietą, pastrategavom kaip važiuosim rytoj ir begurkšnodami Tokaj vyną baigėm dieną.