Atsisveikiname su Plovdiv ir judame Šiaurės kryptimi. Nacionalinė Bulgarijos gėlė – rožė, tad negalime neaplankyti rožių slėnio ypač kai šiuo metu prasideda rožių derliaus rinkimas. Bulgarija pagamina 85% viso pasaulio rožių aliejaus. Nieko nelaukiame ir traukiame link Kazanlek ieškoti rožių.
Pradžioje trumpam sustojame pasižiūrėti kaip Trakijoje laidojo kilminguosius. Aplink Kazanlek yra net keletas trakų kriptų, mes pasirenkame kriptą, esančią arčiausiai miesto. Visos šios kriptos tai buvęs nekropolis, netoli senovės trakų miesto Seutopolio. Seutopolį taip pat atrado, besiruošdami vandens rezervuaro statybai, tačiau buvo nuspręsta tęsti darbus ir Seutopolis liko užtvankos dugne. Pati kripta atrasta netyčia, kai kareiviai bandė išsikasti apkasus. Kriptą puošia helenistiniai piešiniai, vaizduojantys moterį ir vyrą. Greičiausiai tuos pačius palaidotus kriptoje. Šie du herojai papuošti lauro lapų vainikais, kas helenizmo eroje reiškė, jog žmonės buvo didvyriai. Tai vienas svarbiausių palikimų iš Trakijos laikų dėl to objektas įtrauktas į UNESCO sąrašus. Piešiniai yra tokie brangūs, kad originalios kriptos turistams lankyti neleidžiama. Tam buvo pastatyta kopija. Prie kopijos užtikome ilgą eilę smalsaujančių turistų. Nusprendėme eilės nelaukti. Vienaip ar kitaip neišmanome helenizmo eros taip gerai, kad suprastume tų priešinių reikšmę.
Lukas jau nuo vakarykščio Bačkovo vienuolyno ėdė visus kada jam kardą nupirks. Kiek gi galima važinėti, greičiau į parduotuvę man kardo. Vakar vakare drama ištiko, kai mažasis suprato jog laikas miegoti ir šiandien kardo nesulauks. Kriptos papėdėje radome visai padorų medinį kardą vos už 3BGN. Vaikas krykštavo visą dieną ir kardo iš rankų nepaleido.
Po kriptos užsukome į rožių muziejų. Kadangi pats rožių aliejus net tris kartus brangesnis už auksą, jo pirkti nesiryžome. Užtat rožių vanduo mums buvo pats tas. Su rožių aromatu mašinoje pajudėjome grožėtis rožių plantacijomis ir ten intensyviai dirbančiais rinkėjais. Labai norėjau pati išbandyti rožių rinkimą, tačiau absoliučiai visi laukai buvo arba jau nuskinti arba šiuo metu skinami, tad sustoti nesiryžome.
Pavažiavę dar toliau aukštai ant kalno išvydome mūsų kitą lankytiną tašką – Buzludžą. Tai istorinė Bulgarijos vieta, menanti paskutinį mūšį tarp bulgarų ir turkų. Čia įvyko ir slaptas komunistų susirinkimas, nubrėžęs gaires ateities Bulgarijai. Ta proga šioje vietoje buvo pastatytas paminklas, šlovinantis tuometinę santvarką. Be Lenino ir penkiakampių žvaigždžių žinoma neapsieita. Deja sovietinei vyriausybei užsilenkus vieta liko apleista ir dabar yra avarinės būklės. Skubame apžiūrėti šią skraidančią lėkštę kol dar galima. Prie paminklo mus pasitiko apsaugininkas, saugojęs mūsų turistiškas galvas nuo krentančios plytos.
Per kalnus persiritome per Šipka perėją ir planavome apžiūrėti Bulgarijos civilizacijos lopšį. Deja laikas buvo ne mūsų pusėje ir Madaros raitelį, Pliską ir kitus objektus šalimais palikome kitiems kartams. Pjovėme tiesiausiu keliu į pajūrį. Nakvynės vietą Sveti Vlas pasiekėme tik prieš septynias, o Dariui dar reikėjo nulėkti iki Burgas oro uosto atiduoti mašiną.
Garden of Eden yra pačiame mieselio pakraštyje. Kitą kartą rinkčiausi gyvenamąją vietą arčiau Saulėtojo kranto. Mažiau problemų su viešuoju transportu. Sprendžiant pagal čia išdygusius ir vis dar dygstančius didžiulius kompleksus, vasaromis čia marios žmonių. Neretai pamatysi apartment-hotel sprendimus. Viename tokiame ir mes gyvename. Teritorijoje butai priklauso privatiems asmenims (dažniausiai draugams iš rytų), tačiau kai asmenys čia negyvena registratūra gali butu disponuoti kaip viešbučio apartamentais. Apylinkės vis dar ruošiasi vasaros sezonui. 80% restoranų uždaryti. Kai kurie baseinai vis dar tušti. Tvoros dažomos, o takeliai remontuojami.
Gerai kai aplink ramybė, blogai, kad pavalgyti ir apsipirkti pasirinkimas sumažėja iki minimumo. Merkiam kojas į Juodąją jūrą. Prasideda relaksavimo metas.