Ir kas per velnias. Atsikėliau 6 ryto, tačiau vis tiek į 18val lėktuvą ramiai susiruošti nepavyko. Nekalbant apie tai, kad Lukui daktarai pripaišė laringitą. Nustebino Vilniaus oro uosto darbas, kai dėl mažojo be eilės praėjome patikrą. Taigi, pirmas valandos skrydis į Suomiją. Kažkur ties Estija praradau balsą, tad dabar mano kalbėsena varijuoja kažkur tarp Leonard Cohen, Shohreh Aghdashloo ir Mardžės Simpson seserų. Ir dažniausiai tai tas paskutinis variantas.
Helsinkyje turėjome keletą valandų laisvo laiko tarp skrydžių, tad išbandėm kone visus žaidimų kambarius. Pirmajame prie 30 vartų radom mikrobangę, buvo proga pavakarieniauti, antrajame prie 20 vartų buvo daugiau oro kuo kvėpuoti, o trečiasis prie 52 vartų patiko labiausiai. Su ten esančiu a lia kinektu net mes su Dariumi užsižaidėme.
Išleidę naują Luko žaidimu draugą Enzo į Honkongą netrukus ir mes jau buvome lėktuve. Laukė 12val skrydis. Ant trijų lėktuvo kėdžių bandėme kažkaip nusnūsti. Lukas užmigęs okupavo dvi vietas teko improvizuoti.
Singapūras pasitiko tvoskiančiu karščiu, nors jau buvo 18val, visu pajėgumu pučiančiais kondicionieriais ir per 5min tapau panaši į pudelį. Žavinga.
Kelionei iš oro uosto yra du variantai: paprastas iki Mažosios Indijos 2,3 SGD kainuojantis bilietas arba kortelė. Kortelei taip pat keli pasirinkimai: EZ-link arba Singapūro turisto pasas. Singapūro turisto paso kitai dienai nepardavė, teks bandyti rytoj.
Visi, važiuojantys į miesto centrą, turi pakeisti traukinius Tanah Merah stotelėje. Va čia mes susipažinome su čia gyvenančiu amerikiečiu. Jis mus paprotino palaukti kito traukinio, kuris bus už 5min, kad su tašėmis puse vagono keleivių neišguldytume. Pirmas pastebėjimas iš Singapūro: lipimas į traukinį vyksta tvarkinga eilute. Dar net neatvažiavus traukiniui žmonės tvarkingai sustoja eilute prie numatomų traukinio durų. Kažin ar disciplinuoti japonai singapūriečius šioje vietoje praspjaus?
Atvykus iki „81 Elegance“ viešbučio laukė geros žinios: dėl Luko gavome geresnį kambarį. Lukai, taip ir laikyk. Kambaryje virdulys, fenas, tiesa pirmą kartą dušintis teko ant tualeto 🙂 Užtat turime plačią palangę su vaizdeliu į Mažąją Indiją. Primena namus.
Galvojau, kad teks pavargti, ieškant maisto kavinių, vadinamųjų Hawker centrų. Maisto čia yra ant kiekvieno kampo. Vien mūsų kvartalėlį apragauti savaitės reiktų. Todėl toli ir nesiblaškėme. Išbandėme Laksa. Aštru. Kitam kartui žinosim 🙂 Pasistiprinę, apsukom ratą aplink mažąją Indiją. O tiksliau parketinę Indiją. Singapūras negali sau leisti bardako, bet Indija lieka Indija. Nors tarakonai, Dariaus pamatavimu, nepralenkė kolegų, gyvenančių LA.
Už keleto dienų prasidės viena svarbiausių hinduistų šventė – Divali arba kaip čia vadinama Dypavali. Šiuo metu švenčiama šviesos pergalė prieš tamsą. Pagerbiama deivė Lakšmė. Kažkas panašaus kaip pas mus Šv. Liucijos diena gruodžio mėn. Mieste, o ypač Mažojoje Indijoje gatvės nukabintos girliandomis ir žibintais. Jausmas kaip per Kalėdas, tik girliandos ne iš elnių, o iš dramblių.
Va taip mes susipažinome su antra tankiausiai apgyvendinta valstybe po Monako.
Beje internetas nelietuviškas. Teks suktis su tuo ką turime.