Sighisoara

Tokaj gauti svečių namai įrengti įkalnėje, tad begerdami rytinę arbatą balkone galėjome grožėtis bundančiu miestu. Administratorė buvo labai maloni ir paskolino mums virdulį. Jau tapo įprasta iš nakvynės vietos pajudėti tarp 9-tos ir 10-tos. Susinešėm savo milijoną tašių ir pajudėjom link Rumunijos.

Jau įdienojus kirtome Vengrijos – Rumunijos sieną. Trumpas sustojimas pasų patikrai ir mes jau Carei miestelyje. Teko truputį nelegaliai pavažinėti, nes Rumunijoje būtina nusipirkti kelių vinjetę. Slovakojoje ir Vengrijoje kelių mokesčių pavyko išvengti, o Rumunijoje visi keliai mokami. Taigi įvažiuojam mes į Rumuniją ir iš karto stojam pamatę vinječių pardavimo punktą. Šioje vietoje truputį neapgalvota, nes punkte galima atsiskaityti tik grynais ir tik lėjomis, o šalia sienos jokios keityklos nėra. Teko važiuoti iki didesnio miestuko, kur radome degalinę priimančią korteles ir pagaliau esame užregistruoti Rumunijos kelių sistemoje. Vinjetės kaina mėnesiui 7eur.

Carei miestelyje išsikeitėm lėjų ir pagaliau galėjom atsipūsti, Techniniai dalykai atlikti. Užkirtom ledų, nes įdienojus pradėjo darytis karštoka. Rumunija mus pasitiko su 27 laipsnių karščiu. Pramanakštinti kojų ėjome į miestelio centre stovinčią pilaitę ir aplink ją esantį parką. Susidūrėm su ta pačia situacija kaip Gruzijoje, kai ieškojom apgriuusios bažnyčios be stogo, o radom ją visą suremontuotą. Taip ir Carei pilaitė dabar visa balta ir švytinti ir visai neatitinka internete rastos nuotraukos 🙂

Nusprendę, kad Carei mums jau užteks, sėdom į mašiną ir patraukėm į Cluj-Napoka. Tiesa mes su Dariumi šį miestuką vadiname Čiuj-Napojka 🙂 Už jo buvome numatę nakvynę. Šį kartą atstumo nepataikėm. Pasiemėm 30-čia km daugiau nei Lukas norėjo. Ir tie 30km mums gerai įsipyko. Į Čiuj-Napojką atvykome 17val ir pataikėm į pačius kamščius, tad teko gerokai pavargti, kol persiritom per visą miestą (GPS vedė tiesiai per centrą). Gerokai išvargę apsistojome šalia Tureni miestelio esančiame Paprika viešbutyje – restorane. Kambariukas toks pavargęs, dušas ne tik kad neišbėga bet ir nebėga, bet buvo giliai dzin.

Nusileidom apačion pavakaieniauti. Porcijos gan didelės restorano aplinka sutvarkyta, ypač lauke, tiesa restorano meniu per didelis, tad garantuotai viskas gaminama ir zagatovkių ir maistas buvo kiek persūdytas, tad Paprika gauna vos dvi su puse mišeLINAS.

Šios dienos ryte vėl į kelionę. Tikslas aplankyti pirmąjį iš trijų kelionės vinių – Turdos druskos kasyklas. Kasyklos turi du įėjimus, tad galima pro vieną įeiti, pro kitą išeiti ir grįžti prie mašinos per višų, aplankant ten esančius kelis druskos ežerėlius. Mes tokiai kelionei nesiryžom, nes kai išlindome jau buvo gerokai įdienoję. Tad tik pasišildžiau sušalusias rankas ir vėl atgal į kasyklos tunelius.

Po Turdos galvojom važiuoti į Sighišoarą, nes Lukas kasykloje buvo prisnūdęs, tad tikėjomės, kad mašinoje iis miegos ir toliau, bet planus teko keisti, nes pasnaudęs penkminutę Lukas nei negalvojo miegoti. Ta proga sukome į šalia esančią Turdos perėją. Labai gražus gamtos kampelis. Ten prabuvom iki pat vakaro. Buvo jau beveik aštuonios kai pasiekėme Sighišoarą. Už 100 lėjų gavome keturvietį VIP kambarį. Tai kol kas geriausia turėta nakvynė.