Dienos stotelė Tailande pakeisti lėktuvus ir į Kambodžą. Todėl toli nuo oro uosto giliau į Phuket salą nelindome. Šitą paliekame kitam kartui. Tik išėjus iš oro uosto į veidą trenkė karštis ir drėgmė. Oras toks drėgnas kad po kelių minučių lauke ant odos pradėjo kauptis kondensatas. Rūbai nė trupučio nedžiūsta.
Su taksi prie oro uosto reikia atsargiai. Pirmą kainą iki viešbučio, kurią išgirdome, buvo 500 batų. Ėjome toliau. Galiausiai sutarėme už 300 su mergaitėmis, kurios priiminėjo taksi užsakymus. Panašu per trumpai ieškojome, nes atvykus taksistui, jis pirma paliko atkatą joms prieš pasiimdamas mus. Et ir kodėl čia nėra Uber, viskas būtų daug paprasčiau ir negaištume laiko aiškinantis tikrąsias kainas.
Viešbutis mus pasitiko su “Sveiki atvykę” gėrimu. Skonis kaip kokios šaltos arbatos. Kaip ir Malaizijoje bei Singapūre taip ir čia kambariuose kiekvieną dieną paliekama po du buteliukus vandens, kas retkarčiais tikras išsigelbėjimas, kai nėra galimybių ieškoti parduotuvės. Tiesa su koridoriais belakstančiais driežiukais teks susigyventi. Bent jau ne varanai.
Turėjome vos kelias valandas dienos, tad nusimetėme daiktus ir prie jūros. Kai pasiekėme pajūrį ir sumerkėme kojas, lietingasis regiono sezonas leido apie save žinoti. Audros debesys grėsmingai žaibuodami artėjo link mūsų, teko traukti tas kojas iš vandens. Šiais metais jau palaidojom vieną žmogų nuo žaibo išlydžio ir Ieva man lig šiol gatvėse vaidenasi, tad ačiū aš dar gyventi noriu. Be to man būrėja išpranašavo, kad gyvensiu iki 88-nerių. Nesinorėtų jos nuvilti.
Nusėdome pavakarieniauti. Kol laukėme maisto, aš dar aplėkiau kelis kioskus su kelionių pasiūlymais Pukete. Kainos nedžiuginančios. 1500 – 2500 batai (40 – 60 eur) už plaukimą. Langkavyje už panašius pasiplaukiojimus mes dvigubai mažiau mokėjome. Reikės daugiau internete šituo klausimu pasėdėti. Užtat SIM kortelę gauti vieni niekai, nepalyginsi su Peru. 170 batai ir 7 dienas turi 5GB duomenų. Spėčiau kad ir geresnes kainas galima surasti, nes mes a) pirkome oro uoste b) vos 5min pasidomėjome ką konkurentai siūlo. Taip ir atėjo metas gult, nes kitą dieną teko keltis dar neprašvitus.
Taksas be atkatų atgal į oro uostą 200 batų. Saulėtekį pasitikome lėktuve. Pasienyje vėl atsibašliavome už vizas, pasijuokėm iš pasieniečių darbo ir lauk. Kambodžos oro uoste mus pasitiko viešbučio pasiųstas tuk tukas. Žinoma smagu, kai išeini į pasitikimo salę ir matai kaip tavo pavardę kažkoks vietinis laiko, but there is a catch arba nemokamai tik sūris pelėkautuose apie kurį šiek tiek vėliau. Taip mes ir nubildėjome iki nakvynės vietos, kuri pasakyčiau visai nebloga. Ir vėl “Welcome” gėrimas su citrinžole ir imbieru. O kol gurkšnojome šaltus gėrimus galėjome aptarti planus, ką galime nuveikti būdami Siem reap.
Pirmas į darbų sąrašą pateko kaimo ant vandens ir mangrovių lankymas. Kadangi dabar šlapiasis sezonas reikia išnaudoti pakilusio vandens siūlomus privalumus. 22USD už kaip vėliau paaiškėjo privatų laivelį vien tik mums. Kambodža turi savo pinigus, bet jiems labiau patinka USD kvapas, nes vietinė valiuta gan nestabili.
Teisą sakant nestabili čia ne tik valiuta. Kambodža susiduria su skurdo, demokratijos ir kitomis panašiomis ar iš to kylančiomis problemomis. Nors tiesą sakant visos šios problemos senosios kartos gyventojams gali pasirodyti vieni juokai. Aš kalbu apie tuos kurie savo kailiu matė Raudonuosius khmerus (Khmer Rouge). Atsiprašau už savo neišprusimą, Karl Marx neskaičiau, tačiau kai pradedame kalbėti apie komunizmą toks jausmas, kad visos valdžios vadovaujasi vienu ir tuo pačiu taisyklių rinkiniu. Communism for Dummies manyčiau. Ir vėl gi Communism for Dummies neskaičiau, bet grarantuoju kad ten didžiosiomis raudonomis raidėmis parašyta, kad pirmas žingsnis po komunistitinės valdžios įsteigimo yra atidaryti darbo stovyklas. Khmer Rouge čia galima vadinti klasės pirmūnais. Apie 2mln. žmonių nuėjo kaip ryžių laukų traša už tokius nusikaltimus kaip akinių nešiojimas (nes per protingas) ar vaiko pagimdymas (nes negavai tam leidimo iš valdžios). Slogu ir šlykštu kalbėti apie tokius dalykus ir norisi kuo greičiau tai nustumti į paraštes, tačiau lygiai kaip su Panerių žudynėmis kalbėti reikia, būtina iš to pasimokyti, kad galiausiai tos žaizdos sugytų. To ir linkiu Kambodžos žmonėms. Bet grįžtam atgal prie vaikiškų problemų.
Kadangi mūsų USD kartu su singapūrietiškais liko namuose, su grynais reiks truputį pasispausti. Mūsų VIP motorinė valtis su nedailiai sukaltomis lentomis man labai priminė Bolivijos baržą, bet hey, svarbu neskęsta. Taigi pasileidome plaukti per užtvindytus laukus, kol pasiekėme miestelį, kur ant polių suręstuose namuose gyvena tikrai nemažai žmonių. Visas jų gyvenimas ant vandens ir galiu pasakyti tai tikrai autentiškiau nei Puno plaukiojantys kaimai. Jau kažkada anksčiau dar prieš Luką besiruošdama Kambodžai mačiau video apie tokius kaimus, kur vaikai plaukioja bliūduose, o pagrindinis maistas yra žuvis. Dabar galiu pridurti dar daugiau. Čia 10mečiai vairuoja motorines valtis kaip profai, o sausa mediena gan keblus reikalas. Vis masčiau kaip jie išbalansuoja tarp gyvenimo mediniame name virš vandens ir kasdieninio maisto ruošimo ant ugnies. Neatsargus elgesys ir tu su visa savo manta maudaisi vandenyje.
Miestelio viduryje sustojome. Čia buvo galimybė už 5USD persėsti į mažesnę irklinę valtį. Mums išbūrė, kad valtį irklavo sena močiutė. Iš pradžių su Dariumi pagalvojom, kad tai nušvitima pasiekęs senukas, bet pasižiūrėjus atidžiau nuomonę pakeitėm. Spėjom, kad net ir jos valtyje gyvenantis tarakonas pasiekęs nirvaną. Su ja mes apsukome ratuka po mangrovių miškus. Užburiantis vaizdas.
Grįžę nusprendėm, kad ten buvusiame restoranėlyje nevalgysime, tad vėl sušokom į motorinę valtį ir toliau iki pat didžiojo Tonle sapo ežero. Tai buvo tolimiausias kelionės taškas. Grįžus vėl šokome į savo žydrajį tuktuką. Antrasis šios dienos darbas nusipirkti rytojaus bilietus į patį žinomiausią Kambodžos tašką – Angkorą. Vėl atsibašliuojam USD, pakraipom galvas kodėl kasos į Angkorą yra belekaip toli nuo pagrindinių Angkoro vietų ir pjauname su Žydriumi, kad 17val būtume Angkor Wat. Nuo 17:00 iš tiesų jau pradeda galioti rytojaus bilietas, tad norime prasianonsuoti kas mūsų laukia rytoj. O nuo atsivėrusių Angkor Wat vaizdų net žagtelim. Maču gali ramiai slėptis ir verkti kamputyje. Gaila tik kad tas prasianonsavimas trunka vos 30min, nes po to visi maloniai išprašomi ir šventykla užsidaro, tad kitą kartą nešvaistyčiau laiko ir pinigų dėl pusvalandžio, o geriau pradėčiau Angkoro lankymą kaip galima anksčiau.
Viskas Pirmoji diena Kambodžoje į pabaigą. Grįžtam į viešbutį paganyti driežiukų ir nusiplauti kelio dulkių.