Saksonija, Čekija

Ar dar prisimena kas tą keistą filmuką “Aštuonkojai iš antro aukšto”? Nusprendėm pažiūrėti kaip dabar tie aštuonkojai Prahoje gyvena. Kaip ir kiekvienais metais tęsiame savo tradiciją ir su chebra išvarome prasiblaškyti. Luką palikę pas močiutę Alytuje, sulaukiame likusio ekipažo ir aštuntą valandą vakaro pajudame link Lenkijos. Planas važiuoti per naktį ir šeštadienio paryčiais pasiekti Drezdeno apylinkes. Su keliomis stotelėmis, pasikeičiant vairuotojams, saulėtekį pasitikome jau Vokietijoje.

Pirmas lankytinas objektas be WC – Bastėja, esanti Saksonijos šveicarijoje. Atvažiavome iš paradinės pusės, tad kelionė iki Lilienstein nuplaukė, nors mačiau, kad keltas net ir ne sezono metu dirba. Parkavimas 3 EUR už 3 val. Galima palikti ir visai parai, bet apylinkes apeiti užtenka ir tiek, nebent norisi labai nuodugniai visus miško takelius išvaikščioti. Prasukome pro tvirtovės griuvėsius. Patys pagrindiniai griuvėsiai kainuoja 2EUR sezono metu. Ne sezono metu stovi dėžutė ir galima palikti auką. Džiaugėmės, kad tokiu metų laiku mažai kas sugalvoja čia važiuoti, tad niekas nuotraukų negadino 🙂 Kone visa bastėja buvo vien mūsų. Kiek supratau iš prabėgom skaitytų užrašų čia kažkada buvo viduramžių pilis. Dabar beliko tik tiltas ir miesto pamatų liekanos.

Garsusis tiltas

Kitas objektas, kurį norėjosi pamatyti, vadinosi Utterwalder grund. Ženklai rodė, kad nuo bastėjos iki jo valanda kelio pėsčiomis. Taupant laiką galima nuvažiuoti iki Uttewalde miestelio, o nuo jo kokios 15min kelio, tačiau taip praleidžiamas visas perėjos gražumas. Visgi mes nusprendėm pataupyti laiką ir pasiuntėm du vairuotojus, kad atvažiuotų iki mūsų ir taip nereikėtų pėdinti viso kelio atgal.

Su Saksonijos šveicarija baigta. Sėdome į mašinas ir patraukėm toliau. Kai užmatėm iškabą XXL Kuchen, buvo aišku apie ką dabar visi galvoja. Pradėjom sekti tais ženklais, svajodami apie šiltą sriubą. Įvažiavus į XXL Kuchen kiemą mane apėmė juoko isteriją, nes XXL Kuchen ne sriubą verda, o virtuvės baldus gamina 🙂 Neliko nieko kito kaip važiuoti iki Pirnos centro ir ten ieškoti maisto. Pirmas surastas restoranėlis neveikė. Dar kiek pasiblaškius po gatves supratau, kad taip nieko nebus. Pasirausus po savo žemėlapį susiradau TIC ir tiesiai ten. Darbuotoja nurodė kelias vietas, kur būtų galima gauti skanios sriubos ir jau tryniau rankas, kaip lengvai mes išsisukom. Rankomis tryniau per anksti. Nei viena iš TIC nurodytų vietų nedirbo, jos atsidaro tik po pietų. Tai man priminė Liuksemburgo istoriją, kai mes keturias dienas alkani maisto parduotuvės ieškojom. Gal čia aš per daug išlepinta, kad pykstu kai 11val dienos nerandu kur pavalgyti. Tegul neužpyksta ant manęs visi tie, kurie taip myli Vokietiją, tačiau jos tvarka mane užknisa. Jovita su Audriumi miesto aikštėje rado veikiantį itališką restoraną. Ten mes ir nutūpėm. 5eur už sriubos lėkštę gal ir gaila mokėti, bet nebeturėjom kito pasirinkimo.

Belaukiant maisto pradėjom pažintį su Čekija. Prie stalo užkūriau protų kovas Čekijos tema:

  1. Čekijos vėliavos spalvos:
  2. Prie kokios upės įsikūrusi Praha
  3. Čekijos religinis susiskirstymas
  4. Žymiausias visų laikų sportininkas
  5. Žymiausias tenisininkas vyras
  6. Populiariausia sporto šaka.
  7. Žymiausi Čekijos žmonės
  8. Žymiausi Kafkos kūriniai
  9. Žymiausi čekų išradimai/atradimai.
  10. Pirmasis nobelio premijos laureatas iš Čekijos
  11. Žodis atsiradęs iš novelės pavadinimu R.U.R.
  12. Čekijos kaimynes
  13. Aksominė revoliuciją.
  14. Prahos pavasaris
  15. Čekoslovakijos skilimas
  16. Daugiausiai alaus suvartojanti šalis
  17. Bohemija
  18. Husitai
  19. Čekija ir ES
  20. Čekijos pilys
  21. Nacionaliniai čekų ypatumai
  22. Čekiškas alus ir kiti gėrimai
  23. Čekijoje filmuoti filmai

Prie stalo turėjom ką veikti.

Vokietijos užteks, judam link Čekijos. Prieš sieną nusipirkę 12eur kainuojančią vinjetę pasukome Tisa miestelio link. Ten mūsų laukia panašūs akmens stulpai kaip prie bastėjos, tik šį kartą mes vaikščiosime ne ant, o tarp jų. Mašinas palikę prie Turistitickaja chata sekame kitus turistus ir netrukus pasiekiame apžvalginio tako pradžią (tiksliau pabaigą, nes akmenų numeracija einant takeliu tik mažėjo). Tačiau manau, kaip taip net ir geriau, kai ta vyšnaitė ant torto paliekama pabaigai. Taip ir mūsų kelio pabaigoje laukė viso to kulminacija: apžvalgos aikštelė. Prie jos stovėjo būdelė, tačiau vėl gi kadangi ne sezonas pinigų niekas nerinko, tad galėjom vaikščioti kur tinkami ir už kiek tinkami.

Šiose vietose sklando legenda neva vienas kilmingas prancūzas pavogė iš savo šeimos turtą ir pabėgo iš šalies. Visai netyčia jis atsidūrė Tisa. Tarp šių uolų jis ir paslėpė savo lobį. Po kiek laiko nusprendė jį pasiimti, tačiau beieškodamas lobio vietos pasiklydo. Laimei jį išgelbėjo vietinis ūkininkas. Sakoma, kad šį lobį dabar saugo kaukai ir jei tik kas pamėgina to lobio ieškoti iš karto į kišenes pripila paklydimo dulkių ir žmogus iš to labirinto nebeišeina. Tad geriau sekti pažymėtais žaliais ar raudonais takais. Trasa baigėsi ties Tisa bažnyčia. Beliko tik sugrįžti prie automobilių ir, palikus Turistitickaja chata, ieškoti mūsų nakvynės chatos, t.y. metas važiuoti į Prahą.

Žvalgomės apžvalginiame take

Šiek tiek paklaidžioję pagaliau atvykome iki mūsų Royal apartamentų. Kaip už 12EUR žmogui apartamentai iš tiesų puikūs. Tik triviečio kambario koridorius labai siauras prasilenkti sunku. Mūsų 101 kambarys dar ir bonusą turėjo: miegamajame už lovos žemyn vedė laiptai. Tik įsikūrę neturėjom kada aiškintis kas ten tam rūsy, tik grįžę iš miesto susikvietėm chebrą, kad būtų drąsiau į tą belangę lipti ir išsiaiškinom, kad tai dar vienas vonios kambarys.

Vakare po nemiegotos paros visi buvo nusikalę, tad greitai apsukom ratuką per Karlo tiltą (kažkur esu skaičiusi, kad statant tiltą į skiedinį buvo maišoma kiaušinių, kad dar geriau surištų) ir sugriuvom visi į restoranėlį netoliese paragauti čekiško alaus. Kavinė vadinasi “Šakutė ir peilis” (Vidličky a nože). Tokius skanius šonkauliukus esu valgiusi tik La Meridien viešbutyje. Dar labai patiko Dariaus valgyti jautienos žandai troškinti raudoname vyne. Porcijos irgi neblogos. Tiesa visoje Prahoje maistas buvo vienas nesibaigiantis apsirijimas. Po kelionės persimečiau ant salotų.

Kitą rytą nusprendėm sudalyvauti vienoje iš daugelio siūlomų nemokamų ekskursijų po Prahą. 10-čiai žmonių grupei ta ekskursija su “New Prague tours” pasidaro mokama, tad mes su Sauliumi užregistravom dvi grupes po penkis. Deja šitas planas nepavyko, nes prie gidės sugužėjom visi 10 ir man neliko nieko kito kaip prisipažinti, kad mūsų yra tiek kiek yra. Tikėjausi, kad tas 6eur mokesti bus taikomas bendrai grupei, deja, 6eur turėjo būti nuskaičiuotas nuo kiekvieno žmogaus. Supykau, mintyse pasakiau, kad arbatos jie daug negaus. Tad turėjom dvi galybes arba susimokėti 60eur arba eiti į ekskursija 9-niems ir nemokėti nieko. Beliko tik išsirinkti kas neina. Savanorių atsirado greitai: Jovita, Audrius, Marce ir Renata atsisakė dalyvauti ir tai buvo blogiausias dienos sprendimas, nes mūsų grupė skilo ir iki pat išvykimo iš Prahos jau nebepavyko susistyguoti bendros veiklos. Daugiau niekada nesiimsiu reguliuoti 10 žmonių grupės.

Pačiai ekskursijai duočiau 7 balus. Tai buvo silpniausia turėta nemokama miesto ekskursija. Gido anekdotai buvo nejuokingi, trūko šarmo, kuris visada lydi tokius entuziastų organizuojamus turus. Nors Agnė su Rasa sakė, kad joms labai patiko. Mes turbūt su Dariumi jau tapom per daug išlepę.

Informacijos bevaikštant buvo daug. Pradėjom nuo Mūsų mergelės prie Tyno bažnyčios, kurios bokštų aukštis nežymiais skiriasi. Vienas vadinamas Adomu kitas Ieva. Tada sustojom prie husitų bažnyčios. Trumpa istorija apie juos. Tada visus nuviliantis astronominis laikrodis ypač jei ateini į jį paspoksoti nepasidomėjęs. Man pats pasirodymas irgi nieko ypatingo: prasisuka 12 apaštalų, skeletas (aka mirtis) suskaičiuoja  (tavo) valandas, užgieda gaidys ir viskas baigta, tačiau laikrodis mane privertė pasidomėti kas per velnias yra tas Babilonietiškas laikas, kurį rodo šis laikrodis, tad grįžau iš kelionės protingesnė 🙂 Toliau ekskursijoje sekė pasakojimai apie Mocartą, Kafką, čia filmuotus filmus (Dariui patiko bajeris, kai gidas pradėjo vardinti čia filmuotus filmus ir tik tarp kitko: “ar atsimenate tą sceną kai Anastasija su antrankiais pririšama alaus bare… Juokauju, 50 pilkų atspalvių čia nefilmuotas), standartiškai trumpa čekų kalbos pamokėlė, persikėlėme į žydų kvartalą, greitas žvilgsnis į metronomą, kur kažkada stovėjo paminklas Stalinui (paminklas turėjo vaizduoti kaip Stalinas veda skirtingų profesijų žmones į geresnį rytojų, tačiau vietiniai tylomis juokėsi, kad tai eilė prie duonos) ir turą baigėme prie upės su vaizdu į Prahos pilį.

Susiskambinom su likusia chebros dalimi jie kaip tik buvo prie Kafkos muziejaus. Tad ir mes ten nuėjome. Į patį muziejų eiti nebuvo noro, nesu baisi Kafkos gerbėja, tačiau pamatyti du vyrus besysiojančius ant Čekijos buvo smalsu. Taigi mūsų keliai ir vėl išsiskyrė: ketvertukas nuėjo į muziejų, o mes ėjom ieškoti valgyti. Tiesa Valdas su Sauliumi greitai nuo mūsų pabėgo, nes gavo pasiūlymą nueiti į sekso muziejų. Tad kiaulės koją viename senamiesčio restoranėlių kirtome keturiese. Jau tapo įprasta, kai meniu parašyta, kad patiekalas 2 asmenims, tačiau šalia matai kad tau atneš virš 2kg mėsos ir pradedi abejoti ar du žmonės galėtų tiek suvalgyti.

Taigi vieni prisikimšo minčių šiam vakarui, mes prisikimšom pilvus ir vėl susitikom. Trečias bandymas ką nors drauge nuveikti. Marce pasiūlė nueiti į alaus muziejų (kas jiems su tais muziejais!!!), man jau nebesivertė liežuvis prieštarauti ir sutikau stipriai permokėti už alų vien tik tam, kad visi draugiškai jo galėtume išgerti. Nežinau ką kiti tame muziejuje atrado, bet mes su Dariumi jį apėjome per 10min, o tada sukritę ant suoliuko snūduriavome ir laukėme likusiųjų. Dar po 20min pradėjo rinktis likusi mūsų grupės dalis, o tada atėjo metas linksmajai alaus muziejaus daliai: alaus degustacija. Žiauriai gerai praleidom laiką, gaila tik kad mus galiausiai išprašė, nes muziejus jau užsidarinėjo. Teko ieškotis kitos vietos alui gerti. Pakeliui prigriebėm dar Mindaugą su Vilma, kurie čia atsibastė su autiku. Įkišom nosį į Čertovką. Sakoma ten gyvenusi malūnininkė buvo sudariusi sandėrį su velniu. Malūno ratai kažkokiu velnišku būdu iš tiesų ganėtinai gerai išsilaikę. Trumpam stabtelėjom prie Lenono sienos. Yoko Ono šį kartą čia rankų neprikišo. Čekoslovakijos laikais taip vietiniai reiškė tylų protestą prieš esamą valdžią dabar tai vienintelė vieta kur oficialiai galima piešti ant sienos. Pora kartų dar padiskutavom kur gi čia mums nusėdus, bet galiausiai visi 12 įvirtom pas “peilį ir šakutę”.

Alaus degustacija buvo labai gerai

Pirmadienio rytą mūsų grupės keliai vėl išsiskyrė. Mes, šeši dalyvavę ekskursijoje, dar buvom nematę Prahos pilies. Tam turėjom valandą. Suoptimizavę savo maršrutą, pasukom link jos. Dar kartą praėjom gražiąją Nerudova gatvę, susiradau visus žymiuosius namus: Raudonąjį erelį, tris smuikus, auksinę pasagą, žaliąjį omarą bei baltą gulbę ir pakilom link Gineso knygos vertos pilies. Trumpas sustojimas apžvelgti miesto panoramą: mažąjį Eifelio bokštą, senamiestį bei televizijos bokštą. Vakarykštis gidas pasakojo, kaip vienas menininkas išsinuomavo televizijos bokšto sienas ir ant jų pridėliojo milžiniškų kūdikių su brūkšniniais kodais vietoj veidų. Suprask jei media užims per daug vietos tavo gyvenime prarasi savo asmenybe ir tapsi dar vienu žiniasklaidos suformuotu klonu. Tie vaikučiai taip visiems prilipo, kad planuojama už kiekvieną jų gauti po keletą limonų. Nuomos sutartis baigiasi, tad mažylius nukels ir bus rengiamas aukcionas. Stabt pažiūrėti kaip keičiasi sargyba ir lindom gilyn į kiemus. 14a. pastatyta Šv. Vito katedra iš tiesų įspūdinga, ypač kai žinai kur žiūrėti (mane vėl gelbėjo mano referatas). Pasigrožėję ja patraukėm ieškoti auksinės gatvelės, kurioje kažkada darbavosi alhemikai bandydami iš oro pagaminti auksą. Auksinę gatvelę radom, tačiau už praėjimą gatve mokėti nesutikom, tad apsisukom ir pasileidom kalnu žemyn.

Į sutartą vietą atvykome pačiu laiku. Mūsų likęs ekipažas atvažiavo už kelių minučių. Susikomplektavę pamojavom Prahai ir patraukėme Kutna Horos link.

Kutna horoje yra keletas lankytinų objektų. Kadangi dauguma svajojo apie kaulų bažnyčią net nedrįsau siūlyti žymiosios Karlštein pilies. Tačiau, kai pamačiau, kaip jaučiasi Jovita, bevaikščiodama po tą kaulų bažnyčia pradėjau abejoti ar gerai pasielgiau laikydama liežuvį už dantų. Bet kas padaryta tas padaryta. Kutna horoje galima nusipirti kombinuotą bilietą į kelis objektus iš karto. Mes su Dariumi ėmėm tris viename. Labiausiai apsimoka mokėti už kaulų bažnyčią, neblogai laiką praleidome ir mergelės Marijos bažnyčioje, nes pavyko pasivaikščioti po antrą bažnyčios aukštą ir tikrai neverta savo pinigų yra UNESCO paveldu laikoma Šv.Barboros bažnyčia.

Kaukolės labai patiko Linai

Aplankę objektus nusprendėm šiame miestelyje ir pavalgyti, nes lenkai taip skaniai nemaitins. Dar viena kiaules koja dar viena alaus degustacija, trumpas sustojimas parduotuvėje nusipirkti lauktuvių ir mes jau pakeliui link Lenkijos sienos.

Vakarėjant mus pasieke blogos žinios. Ryte nusižiūrėtas viešbutukas Wroclave nebeturi 10 laisvų vietų. Paskambinus į keletą viešbučių pakeliui, kainos nenudžiugino. Teko galvoti planą C. Darius įsijungė internetą ir surado hostelį. Tai neprilygo mūsų turėtiems apartamentams Prahoje nei kaina nei aplinka, bet didelio pasirinkimo neturėjome. Dalis nuotykių ieškotojų išėjo susipažinti su Wroclavu, aš likau hostelyje ir pradėjau rašyti savo kelionės aprašymą.

Ryte gavom pošlykščius lenkiškus pusryčius, pietums sustojome kukuliukų Ikėjoje, Alytuje atsisveikinome su dalimi ekipažo ir prieš vidurnaktį jau buvome Vilniuje. Metas į lovas nes ryt visiems į darbus.

Neaplankytos Prahos vietos kitam kartui:  Petrin kalva (funikulierius, labirintai ir t.t. gal net alaus degustacija netoliese esančiame vienuolyne), Klementinum ir būtinai nueisiu į teisingą alaus degustaciją tarkim Prague Beer Museum.

Čekijoje neturėjau progos parsivežti dainos. Tačiau štai kas man primins Prahą:

Kai ruošiausi kelionei nesitikėjau, kad Čekija gali palikti tokį stiprų įspūdį. Pradedant tais standartiniais užslėptais perliukais baigiant labai specifiniais deimančiukais. Besiruošdama kelionei užtikau vieną pašto ženklą, išleistą Čekijoje. Dažniausiai ant jų būna nupiešti dėdės ir tetos na dar koks gyvūnas ar pastatas, žodžiu visiška banalybė, o čekai ant pašto ženklo užrašė Ferma teoremą. Žaviuosi skaičių teorija, net mano magistrinis darbas buvo iš šios srities, tad toks deimančiukas itin paglostė mano matematišką širdį. Štai lygybė, kuri (beveik) paneigia Ferma teoremą: 1782^12+1841^12 = 1922^12. Ar Žinote kas su ja negerai?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *