Vakare pas Nano susimaišėm pora trejų devynerių kokteiliukų ir jau kitą dieną iš pačio ryto išskridome į Romą. Centre susitikom su Dariaus drauge Inga, kuri sutiko pabūti mūsų gide Romoje. Pirmas dalykas, ko jos paprašėm, tai kad parodytų kur geriausi ledai. Valgiau skaniausius pistacinius ledus savo gyvenime. Mmmm… gėris. Apsiforminę pradėjome super greitą turą po vietos įžymybes.
Romoje ko jau ko, tačiau bažnyčių netrūksta. Be abejo rinkomės tik pačias pačiausias. Į šį sąrašą be abejo pateko Panteonas bei Vatikano bazilika. Panteonas turi įspūdingai atrodantį kupolą. Nori nenori pradedi galvoti kaip jis išsilaiko. Net man, nieko nesuprantančiai apie architektūrą, šis didžiulis statinys paliko įspūdį. Sakoma, kad Panteonas savotiškas saulės laikrodis. Ta 9 metrų akis, betoninio kupolo viršuje, skirtingomis dienomis apšviečia skirtingas šventyklos vietas. Tarkim balandžio 21d., kai romėnai švenčia miesto įkūrimą, vidurdienio šviesa krinta tiesiai ant Panteono įėjimo. Tai vienintelis šviesos šaltinis šiame pastate. Tiesa nuo lietaus šventyklos grindų tai neapsaugo, bet ir apie tai buvo pagalvota. Grindyse įrengta nutekėjimo sistema. Pro mažas skylutes vanduo greitai pasišalina. Tai ligi šiol didžiausias neparemtas betonins skliautas pasaulyje, nors jam beveik 1900 metų. Mokykitės šių dienų architektai. Panteone galima aplankyti Rafaelio kapą. Ant jo sarkofago parašyta “ILLE HIC EST RAPHAEL: TIMUIT QUO SOSPITE VINCI RERUM MAGNA PARENS ET MORIENTE MORI” (Čia yra kapas Rafaelio, kuris privertė motiną Gamtą bijoti, kad bus nugalėta ir, jam mirus, turės mirti drauge).
Kad patektume į Vatikano Baziliką reikėjo prastovėti gan ilgoje norinčiųjų eilėje. Be to įėjimas į baziliką, kaip ir į kitas Romos bažnyčias akylai stebimas, kad lankytojai atitiktų aprangos kodą. Jokių trumpų sijonų ar šortų, jokių nuogų pečių. Jei visgi apranga taisyklių neatitinka, pergyventi labai nereikia, čia pat aikštėje pardavinėjamos skaros, kurios gali išgelbėti situaciją. Tiesa bent jau mūsų akimis, tos skaros kartais tik pablogindavo situaciją. Ateina mergaitė su šortais prie bažnyčios durų. Jos, žinoma, neįleidžia. Tada mergina užsiriša skarą. Gaunasi kaip ilgas sijonas su skeltuku iki pat klubų. Toks vaizdelis kaip tik labiau traukia akį, nei paprasti turistiniai šortai. Na bet taisyklės yra taisyklės.
Bazilikoje stovi baldakimas, kuriame vaizduojamas…. gimdymas. Einant aplink ant kiekvieno baldakimo šono vaizduojamas besikeičiantis moters veidas, o žemiau jos vabalai, su vis labiau prasiveriančiais sparneliais 🙂 Subtilu. Vatikanas gauna 8 balus. Jį praspjovė tik Romos forumas. Nieko negaliu sau padaryti. Mėgstu griuvėsius.
Romoje meno itin tiršta. Galva ima svaigti, kai kiekviename kampe atrandi vis naujų šedevrų. Gal todėl koliziejus ar Trevi fontanas, kuriame maudėsi Sylvia Federico Fellini filme, nublanko visame tame spindesyje. Tačiau juos pamatyti dar ir kaip verta.
Prieš išvykdama į kelionę buvau pradėjusi skaityti “Angelai ir demonai”, buvo fainai matyti tas pačias vietas, kurios buvo aprašomos knygoje. Tada kilo dar viena mintis kelionei. Kada nors pakeliauti “Knyga apie San Mikelę” vietomis.
Likau nustebinta kempingu. Be “Welcome dinner” čia dar yra ir baseinas ir treniruoklių salė. Vakarais groja gyva muzika. Centras sąlyginai netoli, o kaina tik 13 eurų.
Po dviejų dienų su traukiniu pajudėjome šiaurės link. Į Florenciją. Į to paties tinklo kempingą su tokiais pačiais tentiniais namukais. Keista. Šiame kempinge patogumų mažiau, tačiau nakvynė brangesnė. Na ką gi, niekada nežinai kokią lovą gausi, kol neatvyksti į vietą. Tai visada šiokia tokia loterija.
Po pietų ėjome apžiūrėti miesto. Jauku. Visi žymiausi objektai mokami, tačiau net ir jų nelankant yra kuom pasigrožėti. Florencija nėra labai didelė, bet italai vairuotojai važinėja taip pat pamišėliškai kaip ir Romoje. Su savo mažomis mašinytėmis ar motoroleriais nardo taip, kaip mums dar reikėtų pasimokyti.