Pirmoji ryto naujiena: Lukui dygsta devintas ir dešimtas dantukai.
Ryto tema: baugioji Rumunija. Lankysime legendomis apipinto Vlado Drakulos namus, prie to pačio prisiminsime ir Bram Stoker romaną. Kad ir kaip nupopsintas yra Vladas, visgi tenka pripažinti, kad rumunai turi kažką savo genuose. Toks žymesnis egzempliorius yra Nicolae Minovici, kuris moksliniais tikslais 12 kartų bandė save karti, jau nekalbant apie kitus jo atliktus tyrimus.
Gerai išsimiegoję Sighišoaros nakvynės namuose, ryte patraukėm apžiūrėti į Unesco įtraukto šio miesto centro. Už gynybinių sienų esantis centras palyginus mažas, tad per nepilną valandą jį sėkmingai apvažiavom. Tiesa Luko vežimas sulūžo, viena rato varžtą pametėm, tad teks kažkaip suktis. Su trim ratais juk nevažiuosi. Aš dar bandžiau Dariui siūlyti sutvarkyti vežimą taip kaip astronautai savo mėnuleigius taiso – su lipnia juosta – bet jis neliko sužavėtas šia mintimi.
Bet grįžtame prie senamiesčio. Į žymūjį laikrodžio bokštą pagailėjom pinigų, nors iš ten gan gerai atsiveriamiesto panorama. Visi kiti bokšteliai… Na vieną pamatai, kiti labai nesiskiria. Lipti į kalną prie bažnyčios nelabai verta, nes viršuje viskas apaugę medžiais, tad ničnieko nesimato. Iš namo kur gimė Vladas Drakula padarytas visiškas kičas. Tad viskuo, kuom didžiuojasi Sighišoara likome nusivylę, tiesa atradome kitus gražius dalykus. Pati senamiesčio aura labai maloni. Smagu tiesiog pasivaikščioti tomis keliomis senojo miesto gatvelėmis.
Su Sighišoara užteks, judame toliau. Kita stotelė vėlgi UNESCO saugomas paveldas Viscri gynybinė bažnyčia. Apsukame ratą aplink ją, Darius užlipa į bokštą, paganome su Luku kalakučiukus pievoje. Mažajam jau laikas miegoti, tad atgal į mašiną ir važiuojame jau link savo nakvynės vietos Rašnov miestelyje. Čia numatę praleisti dvi naktis, tad jau svajojame kaip nereikės kitą rytą ir vėl daiktų krautis. Deja deja… Va čia išlenda vienas minusas kai važiuoji nerezervuodamas nakvynės. Šeimininkė mus priims, bet kitai nakčiai reikės persikraustyti į kitą kambarį. Taigi daiktus krautis visgi reikės :/
Turime dar daug gražaus laiko, tad nuvykstame apžiūrėti Rašnovo pilies, o vakarą pabaigiame restoranėlyje netoli mūsų nakvynės namų. Tiek maistas tiek aplinka super. La Promenada gauna penkias mišeLINAS. Neturiu prie ko prikibti. Na gal tik kad vaikiška kėdutė galėjo būti geresnė. Maistas skanus, kainos įkandamos, aplinka net labai restoraniška. Tiesą sakant mes su šortais ir turistinėmis kuprinėmis nelabai derinomės prie baltų staltiesių 🙂 Ryt ir poryt bandysime imti Rumunijos kalnus.
Kitą rytą anksti atsikėlę važiavome iki Zarnesti gamtos parko. Parko lankymas mokamas, tad GPS‘se pasižymėjom Zarnesti lankytojų centrą. Jame planavome nusipirkti bilietus ir gauti informacijos kur mums nukeliauti, kad su vaiku nebūtų per sunku. Planai gražūs, tačiau centro mums nepavyko surasti. GPS gatvę randa, bet tokio numerio neturi. Važiavome toliau, tikėdamiesi šiaip kur nuorodas pamatyti. Veltui. Galiausiai bilietus nusipirkom iš automato ir patys važiavome kur mūsų nuomone turėtų būti gražu. Taip mes atsidūrėme Zarnesti perėjoje. Tikrai graži vieta. Bet ar gi kalnuose gali būti negražu 🙂 Pravaikščiojome gal kokias tris valanda. Dariui teko išklausyti šiurpią Diatlovo ekspedicijos istoriją. Prasukome apie 10km pėščiomis. Neblogai pasportavom. Vakarėjant jau reikėjo grįžti atgal į civilizaciją. Šeštą valandą turėjome būti Brašove. Norėjome prisijungti prie nemokamai organizuojamos ekskursijos po miestą.
Brašove buvome 17:45. Į centrinę aikštę atėjome anksčiau laiko, bet jokios ekskursijos neradome, nors puslapyje rašoma, kad jos organizuojamos kiekvieną dieną. Varšuvoje vaikinas iš toli švietė, su skiriamaisiais ženklais, kad siūlo nemokamas gido paslaugas. Brašove nieko panašaus neužmatėme. Teko pagidauti man. Išsitraukiau savo Rumunijos referatą ir pradėjau istorijos pamoką.
Pora valandų ir su Brašovu mes baigėm. Iki jo pilies net nevažiavom. Rašnovo pilaitė kur kas geriau atrodo, tad net nesivarginom. Darius žiūri rungtynes Lietuva – JAV, aš einu miegoti.