Rakijos butelis nepradarytas. Panašu Eurovizijos nelaimėjome. Kraunamės daiktus ir iš kalnų mausime į Bulgarijos vidurį. Autostrada, kuri veda iki Plovdiv pavadinta Trakijos vardu. Puiki įžanga, nes Plovdiv buvusi Trakijos sostinė. Trakai pirmą kartą minimi Ilijadoje kaip Trojos sąjungininkai, tad kalbame apie labai senus laikus. Tokius senus, kad Plovdiv datuojamas vienu seniausiu miestu pasaulyje. Tačiau apie jį šiek tiek vėliau. Pirma nusprendėme apsukti aplink Plovdiv apylinkes ir nors šiek tiek užgriebti Rodopi kalnų grožį.
Visai netoli miesto yra vienas UNESCO objektas – Bačkovo vienuolynas. Kelias iki jo iš tiesų gražus, tad nenuostabu, kad šiuose kalnuose slepiasi daug grožybių. Vien mano referatas priskaičiavo 11 punktų, o rinkau tik pačius pačiausius. Važiuodama galvojau, kad vienuolynas bus jaukesnis, nei Rila, tačiau turistų ten radome net daugiau. Faktas, kad buvo sekmadienis irgi prisidėjo prie didelio žmonių skaičiaus. Nieko nepadarysi, teko brautis pro prekystalius, Lukui įrodinėjant, kad jam iš tiesų nereikia viso to kinietiško šlamšto. Bačkovo vienuolynas visus pasitinka su labai senu sekvojos medžiu ir dar senesne istorija. Vienuolyną XIa. įkūrė gruzinų vienuoliai kažkaip čia atkakę su Bizantijos kariuomene. Deja toliau už sekvojos nėra taip gražu. Kieme pilna armatūros, mūro, akmenų blokų. Užtaikėme ant remonto.
Labai norint pasimėgauti kalnais, keliukas iš vienuolyno jus gali nuvesti iki Aseno tvirtovės. Mes pasinaudojome mašinos privalumais ir iki pat viršaus užkilome ratų pagalba. Parkavimas viršūnėje vos 1,5 BGN. Močiutė džiaugėsi, kad pasaugojome jos kojas. Pati Aseno tvirtovės vieta strategiškai parinkta labai gerai. Iš trijų pusių jos niekaip nepaimsi. Vieta tokia gera, kad jos privalumais naudojosi ir trakai, ir romėnai, ir bizantiečiai, ir kryžiuočiai, ir bulgarai, ir osmanai. Ir visi jie šioje vietoje paliko dalį savęs, savo kultūros. XIIa. cerkvė man susivartojo daug smagiau nei Rila ar Bačkovas. Žinoma viskas priklauso nuo to, ko kas ieško. Apie panoramą net ir neverta kalbėti. Griuvėsiai kalnų ir tarpeklių fone man pats tas.
Diena ritosi jau į antrą pusę, tad pasukome link Plovdiv. Nusimetę daiktus “Plovdiv apartments”, iškišome nosis į miesto centrą. Mūsų tikslas Rahat Tepe restoranas. Šios vietos arkliukas didelės troškinių porcijos (vienas niekaip nesuvalgytum), miesto panorama ir kačiukų murkimas pašonėje. Rekomenduojame.
Pasisitiprinę Luką su močiute parvedėme namo, o patys į kojas ir skuodėm iki miesto rotušės. Už 10min prasideda ekskursija po miestą. Čia mes susipažinome su gidu Danial. Ekskursijos visada prasideda taip pačiai. Pirma susipažinimo žaidimas, tada trumpas saugos instruktažas ir Bulgarijos istorijos pamoka įžangai. Perbėgome per visus amžius nuo 4000m.pr.kr iki dabar. Prisiminėme žymiausią traką – Spartaką (Orfėją Dani kažkodėl pamiršo paminėti) ir judėjome kitos stotelės link. Antras sustojimas prie Milo. Vilniuje mes turime Rožytę, o Plovdiv turėjo Milo – šiek tiek pačiuožusį keistuolį valkatėlę, kuris visada trindavosi vis toje pačioje vietoje. Žmonės, pamatę Milo, nudžiugdavo, nes laikydavo tai sėkmės ženklu, o moteris jis džiugindavo dar labiau. Sakoma ne viena jį kviesdavosi pas save vakarienės su pusryčiais. Panašu Milo mokėjo palikti įspūdį. Įspūdis buvo toks stiprus, kad jam net statula pastatyta. Sakoma patrynus Milo kelnes ar kepurę, gausi sėkmės visai dienai, o pašnibždėjus Milo savo norą jis išsipildys. Va toks va tas Plovdiv talismanas – Milo.
Paėjus tolyn pagrindine pėščiųjų gatve radome romėnų stadiono liekanas, o netoliese ir maketą kaip jis kažkada atrodė. Atkastas vos 50 metų atgal ir spėju didžioji dalis jo sunaikinta, nes panašu centro gyventojų požiūris panašus kaip Lietuvoje: jei bekasinėdamas savo rūsį randi kažką įdomaus, sunaikink kaip galima greičiau, kol paveldosaugininkai neužuodė. Geriausia kas gali nutikti – tavo suplanuotos statybos sustos labai ilgam, blogiausia – tu prarasi savo namus. Tiesa kai kurie savininkai į tai pasižiūrėjo kūrybiškiau. Tarkim H&M rusyje galima apžiūrėti stadiono gabaliuką: ir pasishopini ir pasikultūrini. Tokių stadionų visoje Bizantijos imperijoje buvo gal 11 ir čia vykdavo tiek gladiatorių kovos, tiek kvadrigų – romėniškų vežimų – lenktynės tiek laukinių gyvūnų pasirodymai. Panem et circenes.
Makete matosi gynybinė siena ir akvedukas. Gynybinė siena čia pat už nugaros, su ja viskas aišku, tačiau akveduko žymių nematyti. Taip yra todėl, kad akveduko konstrukcijos buvo panaudotos netoliese stovinčiai mečetei statyti, kuri originaliai buvo cerkvė. Tai puikiai iliustruoja kokios karinės jėgos žygiavo per Bulgariją. Pirmiausia čia ilgai ir ramiai gyveno trakai, tada atėjo makedonai (pervadinę miestą į Filipopolis, Aleksandro tėvo garbei), po jų užsuko romėnai, vėliau bulgarai su Asparuchu priešakyje, o bulgarus nukariavo Osmanų imperija.
Osmanų palikimo Plovdiv’e yra ir daugiau. Vienas pavyzdžių yra Kapana rajonas. Kapana reiškia spąstus. Kažkada čia buvo artimųjų rytų stiliaus turgus. Manau daugelis žinote koks jausmas būna apsilankius arabų turguje. Tavęs lengvai nepaleis. Va tau ir spąstai. Turgaus gatvės buvo pavadintos pagal amatininkų profesijas: auksakalių, batsiuvių gatvės. Didieji prekybininkai ant buvusios Trakijos sostinės sienų pasistatė įspūdingus namus, kurie ligi šiol puošia senamiestį. Sakoma vienas prekybininkas namuose turėjo fontaną, kuriame vietoj paprasto vandens tekėjo rožių vanduo. Išskirtinė senamiesčio namelių detalė yra, kad antrasis aukštas platesnis nei pirmas. Taip buvo daroma norint išengti mokesčių. Turto mokestis tais laikais buvo mokamas už pirmo aukšto plotą, tad jis visada būdavo kuklesnis, o vat jau antras aukštas išsiplėsdavo kone dvigubai. Keičiantis valdžiai prekybininkai buvo išvaryti iš savo namų ir galiausiai visas turtas perėjo į valstybės rankas. Viename gražiausių tokio tipo namų dabar veikia etnografijos muziejus, o norėdama atgaivinti Kapana rajoną, valstybė atidavinėjo namus menininkams.
Praėję jau mūsų lankytą Rahat tepe restoraną užlipome ant kalvos, kur vietiniai su alumi rankose nuleidinėjo saulę. Metas paskaičiuoti. Kažkada seniai dar romėnų laikais Plovdiv vadinosi Trimontium, kas reiškia trys kalvos. Dabartinis Plovdiv herbas tai septynios kalvos Argentinos vėliavos fone. Žmonės kalba, kad miestas, kaip ir Roma, pastatytas ant septynių kalvų. Deja vienos kalvos nebeliko, vietoj jos dabar stovi prekybcentris. Mielieji, teks persipiešti herbą!!! Dani pasakojo, kad geriausia panorama nuo Aliošos kalvos – ten kur stovi kareivio statula.
Paskutinė turo stotelė antikinis romėnų teatras. Netoli jo stovi atminimas vienam Bulgarijos muzikantui, kuris nepagailėdavo kandaus žodžio ant komunistinės valdžios. Istorija pasakoja, kad jam bevaikštant Sofijos gatvėmis prie jo priėjo žmogus ir paklausė kur mieste rasti cirką, jis parodė į komunistų partijos būstinę. Žmogelis buvo greitai supakuotas ir išsiųstas į stovyklą padirbėti, ten jis ir užsilenkė. Bulgarija gal ir nebuvo po tarybų sąjungos sparnu, tačiau jai irgi teko paragauti visų komunistinių smagumų.
Bet grįžkime į kultūringesnius laikus, kažkur 2000 metų atgal, kai Ia. buvo pastatytas romėnų amfiteatras. Tiesa IVa. jis sugriuvo ir ilgą laiką prabuvo po žeme ir tik XXa antroje pusėje, žmogelis savo sode nusprendė pakasėti giliau. Žmogelis pasitaikė sąžiningas. Už sąžiningumą jis ir jo kaimynai buvo iškeldinti iš centro. Amfiteatas buvo atkastas, kaip dėlionė sudėliotas atgal ir ligi šiol funkcionuojantis. Sakoma čia labai gera akustika. Ir nors vieta talpina vos kelis tūkstančius žiūrovų čia pagroti atvažiuoja pasaulinio garso grupės kaip Placebo, Apocalyptica, 2Cellos, birželį čia lankysis Stingas.
Po turo grįžome pasiimti močiutės su Luku ir pasivaikščiojome po naktinį Plodliv. Romėnų forumą ir dainuojančius šokančius bei kavą verdančius fontanus teks palikti kitam kartui.