Mažas intro į tai kaip mes keliavome:
https://www.pictramap.com/app/view?p=280965
Išbandėme daug. Nuo dykumos saulės prie Nasca iki sniego 4km aukštyje. Peru giriasi, kad turi net 90 skirtingų mikro klimatų. Tai daugiausiai mikro klimatų turinti valstybė. Atogražų džiuglių nepavyko pasiekti, tad per visus 90 nepraėjome, bet bus ką atsiminti.
Suma sumarum… Geriausias matytas dalykas kelionėje – Vinicunca kalnas ir kelionė iki jo. Pritarta vienbalsiai. Iš MP gal per daug tikėjomės, gal per daug turistiška, gal abu. Tačiau atvykus į vietą neapėmė tas „magiškas“ jausmas apie kurį buvau skaičiusi kituose bloguose. O gal su manimi bėdos ir nežinojau kur to jausmo ieškoti? Kitą kartą spjaučiau į turistų numintą MP ir rinkčiausi romantiškesnį variantą Choquequirao griuvėsius ir inkų kelią iki jų.
Jau minėjau, kad inkai tai tik mažas lašas iš viso to kas vyko Peru. Caral, Čavino, Tiwanaku, Paracas, Čačapoja, Naska, Močė, Wari, Sican, Čimu civilizacijos ir daugybė mažyčių genčių ir tik tada inkai. Taip kad gaila, kai 100 metų inkų blykstelėjimas užgožia kitas senas istorijas. Bet panašu visiems reikia savo arkliuko. Taip kaip mes turime Žalgirio mūšį, taip Peru turi inkus ir nieko čia nepadarysi.
Trumpa kulinarinė apžvalga. Porcijos Peru iš tiesų nemažos. Nebet imi turistinį meniu. Ne vieną kartą užsirovėme imdami dvi atskiras porcijas vietoj vienos bendros. Milanesa de pollo arba Milanesa de carne tai mūsiškis karbonadas, tačiau tas karbonadas lėkštės dydžio. Kažkur keturis kartus didesnis nei mūsiškis. O dar bulvyčių kalnas. O dar jie mėgsta į lėkštę ir ryžių prikrauti. Galutiniame rezultate gaunasi už galvą didesnis mėsos blynas, kupina lėkštė bulvių, ryžių, šiek tiek daržovių. Sėkmės viską suvalgant.
Neturėjau moralinės dilemos suvalgyti jūros kiaulytės. Labiau turėjau dilemą surasti vietą, kur ji būtų gerai pagaminta. Taip beieškant likome iš viso be kiaulytės. Jei kada vėl įkišiu nosį į Peru kalnus, „cuy“ bus pirmas reikalas, kuriuo pasirūpinsiu. Antras reikalas bus šokolado dražė su bolivine balanda. Jei kas važiuosite, please, parvežkite saujelę ir man.
Perujiečiai giriasi, kad Peru vienintelė valstybė, kur Inka Kola yra populiaresnė nei Coca Cola. Man Inka kola tai paprasčiausias Buratinas ir tiek 🙂 Kur kola ten ir pica… Kiek matėme visos picos Peru kepamos malkomis kūrenamose krosnyse, tad ir skonis smagesnis nei mūsų popierinių.
Dar šiek tiek apie kitus kartus. Kaip jau minėjau La Paz nevertas 3 dienų. Šitą vietą reikėjo kruopščiau suplanuoti ir tik atvykus į La Paz lėkti su naktiniu autiku iki Ujuni ar išmėginti Mirties kelią (El Camino de la Muerte). Atsiprašau Dariaus, kad nepasirašiau jo avantiūrai.
Dar viena rekomendacija, važiuojant į Peru – išmokite savo paso nr. Jo reikia ant kiekvieno kampo. Pradedant MP baigiant restoranu apmokant sąskaitą kortele. O beje apie korteles. Visa valdo. Master card tik prabangiausiuose restoranuose. Viešbučiuose pamirškite korteles, nes mokant tokiu būdu chebra pasiima 5-15% viršaus. Tad pluoštas pinigų kuprinėje neišvengiamas.
Turbūt verta paminėti, kad Peru retas kuris kalbėjo angliškai. Net Kusko viešbučiuose, kur ne vietinių praeina marios teko traukti visas įmanomas ispanų kalbos žinias. Smagu tai, kad net trys iš mūsų keturių mokėjo bent po kelis ispaniškus sakinius ir tai nebuvo užkrauta ant kurio nors vieno pečių. Keliaujant iki vaivorykštės kalno teko ir kečua kalbos pamokas išeiti. O aimarų kalba… na tai Uros salų gyventojų kalba. Nenoriu jų prisiminti.
Jau minėjau, kad 2007m. įvyko rimtas žemės drebėjimas sulyginęs Paracas regioną ir pražudęs krūvas žmonių. Prieš kelionę atidžiai stebėjau seisminius aktyvumus, be kelių nežymių subangavimų, situacija buvo gan rami. Rami ji išliko ir kelionės metu ir tik 14d mums pakilus į orą Ramiajame vandenyne šalia Limos įvyko rimtesnis sujudimas, o dar po keletos dienų ir Pisco gavo savo dozę.
Tradiciškai parsivežiau vieną dainą iš Limos, kurią kabake vienas vaikinas dainavo savo merginai. (Mmmm… kaip romantiška. Tenka pripažinti turiu keistą fetišą: mėgstu bendrauti dainos žodžiais)
O tada atėjome mes ir pasileidome AC/DC 🙂
Grįžus dažnai girdžiu klausimą ar ten saugu. Nesijaučiau nesaugiai. Brangiuosius savo vestuvinius žiedus palikome Lietuvoje ir žinoma į priemiesčius geriau nelįsti. Tarkim į El Alto priemiesčius net policija nevažiuoja. Važiavome mes jais vakare, tai iš autobuso lipti tikrai nebuvo jokio noro, ypač kai mes akivaizdžiai matėmės, kad esame gringai. Smulkių vagysčių gali pasitaikyti bet kur, tad bendrą saugumo jausmą visada pravartu būti įjungus. Čia nieko naujo. Važiuojant į Peru daug domėjausi Sendero Luminoso (Šviečiantis kelias) grupuote ir ar ji mums gali kelti grėsmių. Kelias dešimtis metų Sendero Luminoso vykdo teroristinius išpuolius. Paskutiniu metu ši grupuotė apraminta, vadai arba mirę arba kalėjime, tačiau vis tiek pasitaiko atvejų, kai nariai daro reidus nuošalesniuose Andų kaimuose ir grobia vaikus iš kurių po to išaugina savo pėstininkų kariuomenę. Labai panašu į tai kas vyksta Afrikoje. Bet turistų panašu neliečia. Na bent jau tyčia.
Pradėkime savo statistikos suvestinę.
Autobusuose viso praleidome virš 40h. Lėktuvuose taip pat virš 40h
O dabar apie pinigus. Ruošdamasi Peru perverčiau vienos lietuvaitės rašytą knygą ir sužinojau, kad ji prisigraibiusi patirties Pietų Amerikoje įkūrė kelionių agentūrą. Na, galvoju, šita mergiotė matė viską iš arti ir žino kas ir kaip ten, bus įdomu palyginti kainas. Paskaičiuokime. Tos agentūros siūlomas labai panašus kelionės maršrutas kainuoja 3140eur. Į kainą neįskaičiuota tarptautiniai skrydžiai, maitinimas (išskyrus pusryčius), draudimas, papildomi turai, arbatpinigiai, lauktuvės ir panašios smulkios išlaidos. Kelionėje nėra Inkų kelio užtat pridėta Ujuni dykuma. Tarkim viena atrakcija kompensuoja kitą. Tad viso su kelionių agentūra būtų išsileidę apie 4400eur žmogui. O dabar mūsų lentelė (suma 2 asmenims):
3700 EUR už du. Beveik 2,5 karto pigiau. Jėga. Kur lekiam toliau?