Kai galvoju apie Limą, mano galvoje sukasi du faktai: tai Peru sostinė ir keistas psichologinis reiškinys, vadinamas Limos sindromu. Apie Stokholmo sindromą manau ne vienas girdėjo, va apie Limos sindromą išgirdau tik pradėjusi giliau knisti Stokholmo sindromo ištakas. Jei kam ši frazė negirdėta, pasidomėkite. Baisiai įdomūs dalykai ant šio svieto vyksta 🙂
Limoje Agnė labai norėjo nakvoti Barranco rajone. Čia mes ir apsistojome. Viešbutis tiesa labiau priminė AirB&B, tai dar vienas pliusas jam, nes aplinka labai jauki. Po trumpos stotelės Starbucks (Agnei antroje kelionės pusėje pramušė ant kavos) prisijungėme prie nemokamo turo po rajoną. Nieko jame labai ypatingo. Vietos valdžia kas kelerius metus daro grafiti konkursą ir taip bando puošti gatves. Tuo šis rajonas ir išsiskiria. Labiausiai įstrigo Atodūsių tiltas (Puente de los Suspiros). Reikia sugalvoti norą ir praeiti pro šį tiltą nekvėpuojant. Nuleidome saulę į Ramųjį vandenyną, sukirtome jūros bjaurybių ir su Pisco sour kokteiliais pabaigėme dieną.
Man reikėjo susirasti paštą, kurio pasirodo Barrankoje nėra. Taip mes atsidūrėme viename dideliame prekybos centre vadinamu Miraflores rajonu. Agnė su Valdu prisijungė prie nemokamo turo po Limos centrą, o mes su Dariumi chilinome kabakuose. Tiek Miraflores tiek Baranka grynai turistams skirti rajonai tad ir kainos čia užlenktos. Agne pasakojo, kad Limos centre jie pavalgė už 10PEN, kai mums teko pakloti 20 ir daugiau. Žinoma tai vis tiek neprilygsta kainoms oro uoste. Puodelis Editai Miraflores kainavo 13PEN, oro uoste tas pats puodelis jau 40PEN. Eilinį kartą užpykau ant oro uostų ir nusprendžiau juos boikotuoti. Never ever čia nieko nepirksiu. Pasiuskite.
O dabar laukia ilgas grįžimas namo.