Ilgasis savaitgalis. Mes ne iš tų, kurie, atsiradus tokiai progai, ramiai sedėtų. O buvo taip… Ramus ketvirtadienio vakaras. Darius: Varom į kalnus? Aš: Varom.
Planus šiek tiek pagadino darbai, nes reikėjo šeštadienį dirbti, bet toks jau tas ITšniko gyvenimas. Dienos nuotaiką pakėlė faktas, kad man Red Bull nepardavė. Žinoma smagu, kad aš vis dar keliu abejonių dėl amžiaus, bet aš fucking kone antra tiek vyresnė nei kad reikia 🙂 Šeštadienio pavakarę jau buvome Lenkijos pietuose sename gerame Žešuvo viešbutyje su paauksuotais liūtais. Jau trečias kartas čia. Sekmadienio ryte pirmieji nusiaubėme pusryčių stalą ir į kelią, nes laukė dar 3h važiavimo.
Tikslas Pieninų nacionalinis parkas. Ačiū Michal. Pagrindinė atrakcija praplaukti Dunajeco tarpeklį. Tai geriausia daryti nuo Červeny Klaštor apylinkių. Galima plaukti arba iš Lenkijos pusės arba iš Slovakijos. Iš Lenkijos pusės visas 2h smagumas kainuoja 54PLN. Iš Slovakijos pusės berods 8EUR. Mes rinkomės lenkus, nes išplaukimo taškas buvo arčiau pėsčiųjų maršrutų, kuriais planavome grįžti ir dėl to, kad šią kalbą suprantame geriau nei jų kaimynų. Deja deja niekas čia angliškai nešneka.
Plaukimas buvo vienas didelis konvejeris. Kai važiavau galvojau, kad gali tekti palaukti kol išplauks ta senovinė valtis. Laukti teko mažiau nei 5min. Nespėjom net apsižvalgyti, kai dėdė, pasipuošęs kepure su kriauklytėmis ir močiutės siuvinėjimais puošta liemene, mus kaip aveles suvarė į tą keistą senovinį padargą. Galima rinktis ir kitokį vandens transportą. Galima plaukti pripučiamu plaustu ir įsivaizduoti kad čia belekoks kietas raftingas. Galima imti dvivietę ar vienvietę baidarę. Kad ir kas ką pasirinko, tačiau žmonių upėje buvo daug. Gal net kiek per daug. Vieno žmogelio, išsivertusio iš baidarės, vos nepervažiavome (o gal reikėtų sakyti neperplaukėme). Juodieji gandrai ir bebrai buvo protingesni ir laikėsi atokiau pakrantėse.
Plaukimas baigėsi Šcavnica miestelyje. Grįžti prie paliktos mašinos galima keturiais būdais:
- pėščiomis palei upę
- dviračiu palei upę (jei teisingai supratome lenkų kalbą, dviratį galima išsinuomoti į vieną pusę)
- autobusu
- pėsčiomis per kalnus
Pasirinkome 14km maršrutą per kalnus. Šcavnica – Sokolica – Pieninų pilis – Trys karūnos – Raudonasis vienuolynas. 500m nuo miestelio persikėlėme per upę, o tada aukštyn iki Sokolica. Prie Sokolica įėjimas mokamas – 5PLN. Mažumėle ten atsikvėpėme ir vėl į kelią. Pasiekus Trzy Korony vėl teko susimokėti. Jei būtume palaukę 30min įėjimas būtų buvęs nemokamas, nes apie 18:00 mergaitė uždarė kioską. O nuo Trzy Korony jau riedėjome tik žemyn. Man kažkodėl kelius pakirto, tad leidomės lėčiau nei norėtųsi, tačiau dar visai padoriu metu pasiekėme mašiną ir dar su šviesa pasistatėme palapinę. Nakvynės vietą pasirinkome labai romantišką, už Červeny Klaštor, o fone Trzy Korony kalnas. Atvykome kai už palapinę jau nereikėjo mokėti, o išvykome kai dar nereikėjo ir naktį nesušalome. Žodžiu puikiai parinkta vieta.
Antros dienos tikslas pasiekti Dunajeco upės ištakas ir pasikelti į dar aukštesnius kalnus. Taip mes atsidūrėme Zakopanėje. Numetę mašiną miestelyje, sėdome į autobusą ir į Kuznice. 15min kelionė 3PLN. Autobusai važiuoja kas 15min, tad vargo nebuvo. Autobusai iki Morskie Oko važiuoja kas 5min. Visi pilni. Tad jau supratome kokia masofkė bus ten ir nusprendėme, kad gal šį kartą praleisime. Mes, ITšnikai intravertai, žmonių baidomės 🙂 Nuo Kuznice pakilti į kalnus yra du būdai:
- Keltuvu
- Kojytėmis
Eilė prie keltuvo praktiškai nenusileido eilei prie Machu picchu. Buvo jau 10val ryto ir dar ilgasis savaitgalis, tad nenuostabu. Mes pasukome prie kioskelio susimokėti už įėjimą ir nusprendėme dar kartelį pramankštinti kojas. Mūsų 15km maršrutas dienos gale pasidarė labai įdomus. Pirma į kalną lipome geltona trasa, tada persimetėme į mėlyną iki Hala Gąsienicowa, tada dėl nesusikalbėjimo netikėtai pasukome žalia trasa iki Liliowe, užlipę kalnų viršūnėmis praėjome raudona trasa, o nusileidome juoda ir galiausiai vėl grįžome į mėlyną.
Jei dar kartą tektų kartoti šį lipimą tai:
- Pirmą ir paskutinę atkarpos dalį eičiau geltona trasa, nes mėlynosios galas buvo košmariškas. Kelias išgrįstas akmenimis. Ir ne šiaip gražiai sudėliotais nugludintais akmenimis, o tiesiog atvažiavo sunkvežimis ir papylė akmenis ant kelio ir taip per visą kalną. Vienas neteisingas žingsnis ir gali išsisukti koją. Geriau jau paprastas pramintas keliukas.
- WC visame šitame gabale yra tik vienas Hala Gąsienicowa kavinėje. O kadangi lipančiųjų marios, tai pasukti kur į šoną gali tapti iššūkiu, tad šio reikalo logistiką reikia susiplanuoti.
- Kiek užmačiau Murowaniec kavinėje sriubos iš pakelio, tad geriau jau daug nesitikėti.
- Darius įdegė akinius, tad galima greitai prisižaisti
- Aplink ežeriukus mėlynojai, tad galima susiplanuoti ilgesnį sustojimą ten (jei keliausim rugpjūčio mėnesį). Suprantu, kad tos vietos saugomos, bet gal vietiniai labai nesupyks.
- Išvažiuoti iš Zakopanės užtruko 40min. Nepamirštam prisidėti tai prie kelionės laiko planavimo.
Išsidanginę iš pergrūstos Zakopanės pjovėme iki pat Lodzės. Abiem labai norėjosi atmirkti duše. Ryte Lodzėje dar sukirtom po desertą. Kitų įdomesnių lankytinų vietų neradome tad namo.
Taigi galiausiai toks gavosi mūsų visas maršrutas (beveik 2000 km):
Lenkų virtuvės ypatybės. Lenkai gaminti maisto nemoka. Faktas. Nueini jau ne į šiaip pakelės užeigą, o į normalią kavinę. Užsisakai daug kulinarinės išmonės nereikalaujančios ryžių pomidorinės. Gauni iš pakelio užpilto pomidorų birzgalo su įdrėbtu gabalu šaltų ryžių. Net nepasivarginta tuos ryžius nors kiek prasklaidyti, kad bent taip akių nebadytų, jog valgai vakarykštį garnyrą.
Mes ir vėl nepasimokėm. Praėjusiais metais teko parduotuvių duris bučiuoti, šiais metais tas pats. Teks užsirašyti: Rugpjūčio 15d. visi lenkai bažnyčioje!!! Net IKEA nedirba. Iš tiesų lenkai švenčia, kad išspardė subines rusams, bet vis tiek dauguma sėdi bažnyčiose, o kita dalis panašu kalnuose.