Anksti ryte atsisveikinę su Kazbegi kalnu grįžome atgal į Tbilisi. Ten pakeitę mikriuką važiavome aplankyti miesto uolose – Uplistsikhe. Ji galima pasiekti per Stalino gimtinę Gorį. Gorio miestas baisus, nenuostabu, kad Stalinas toks piktas užaugo:) Tačiau Uplistsikhe įspūdingas, kokių šešių aukštų kompleksas, atpirko visą vargą.
Pasikaitinę dykumos saulėje, patraukėme dar vakariau ir jau visai temstant pasiekėme Kutaisi. Įdomi buvo kelionė į nakvynės vietą. Pirma mūsų taksistas vos nesusimušė su kitais, kiek supratome todėl, kad jis klientūrą iš jų nuviliojo, tada važiuojant baigėsi benzinas, teko bėgti ieškoti degalinės, jau nekalbant, kad nuolat buvo klausinėjama vietinių kur važiuoti. O nuvykus į vietą buvo paprašyta daugiau, nei kad buvo iš anksto sutarta. Savotiška…
Vakare kūrėme tolimesnės kelionės planus. Vis bandėme dėliotis kaip suspėti visur ir teko pripažinti, kad reikia kažko atsisakyti, nes kad ir kaip strategavom vienos dienos vis trūkdavo. Tad Svanetiją aplankysime kada kitą kartą. Vietoj jos pasirinkome sekančią dieną aplankyti Prometėjaus urvus. Ir gerai padarėm. Urvas nerealus. Vaikščiojome tik prieš metus įrengtais takeliais, plaukėme urve esančiu ežeru.
Keliaujame ieškoti vakarienės, ryt bandysime pasiekti Juodąją jūrą. Oras kol kas nuostabus, virš 30 šilumos, tikėkimės toks ir išsilaikys.
Nauji įpročiai: kiekvieną kartą, kai mikriuke žmonės pradeda žegnotis, mes puolame prie langų ieškoti bažnyčios. Gruzinai labai religingi žmonės.
Gera žinia: šiandien vienintele diena, kai nesutikome nei vieno lenko:) Po truputį pradeda erzinti, kai kiekvienas sutiktas mus lenkais laiko.
Dar viena gera žinia: jau pramokome skaityti gruziniškus rašmenis, tad susirasti reikiamą mikriuką nebėra problemų.