Kanazawa

Į Kanadzavą atvykome tik vėlai vakare. Visgi geras kelio gabalas. Šiame mieste mus apsiėmė pagloboti viena japonų šeima, auginanti du vaikus. Atvykus į namus mūsų vėl laukė paruoštas tatami kambarys su jau ištiestais futonais. Ilgai nelaukėme ir griuvome ant jų. Lukas dar pašiurpino šeimininkus. Jam patiko palakstyti po tuos ištiestus matrasus. Tik spėju japonukų su jų įskiepyta kojų fobiją nežavėjo Luko kojos ant pagalvių. Mes su Dariumi irgi nesublizgėjome, kai su namų šlepetėmis įžergliojome į miegamajį. “Dame” tai aukščiausios kategorijos stop signalas. Japonai sukryžiuoja rankas lyg rodydami X ženklą. Tai reiškia sabdyk tučtuojau tai, ką dabar darai. Taigi stovime mes su Dariumi ir tomis kvailomis šlepetėmis kambario viduryje ir raudonuojame matydami šeimininkus rodant “dame”. Fucking damn it…. Gaijin…

Ryte netikėtai gavome kvietimą sudalyvauti spektaklio „Pagrandukas“ repeticijoje, o jau po jo išlindome į miestą. Apsukome aplink Kanadzava pilį, po to į Kenroku-en sodą. Dar vienas išlaižytas nuostabus sodas. Kiekvienas jų tikras meno kūrinys. Keistas jausmas: taip viskas preciziška ir taip viskas natūralu. Atrodytų šie du dalykai nesuderinami, tačiau 1000 metų praktikos byloja kitaip.

Grįždami namo dar prasukome pro turgų nusipirkti žuvies. O namuose jau laukė japoniškos vaišės

  • shirasu (širasu) – mažytės garuose virtos žuvytės. Skonis kaip krabo. Valgai ir matai kaip 100 akių žiūri į tave…
  • sashimi (sašimi) – žalia žuvis. Vakaro topas. Būčiau galėjusi dvi lėkštes šito gėrio suvalgyti
  • hijiki (chidžiki) salotos – jūros augalų, morkų, pupelių ir apdoroto tofu vadinamo aburage miksas
    Kinpira – lotoso šaknų ir pastarnoko (arba bent jau atrodė kaip toks) salotos.
  • Kiriboshi (kiriboši) Daikon – Kiri reiškia pjaustytas, boshi – džiovintas, daikon yra japoniškas ridikas
  • Agurko ir saliero asadzuke
  • Natto – fermentuotos pupos

ir žinoma furikake ant ryžių. Na ir visai neįdomiai mūsų grilinta žuvis.

Kitą rytą nusprendėme dumti aukščiau į kalnus pasigrožėti Japonijos rudenio spalvomis dar koyo vadinamu. Tikslas pasiekti Unazuki ir Kurobe tarpekliu pasivažinėti traukinuku. Trakinukas palyginti pigus iki galinės stotelės 1700 JPY. Jei nori kad musių į ūsus neprilįstu, teks pakloti dar apie 4EUR už vagoną su langais. Gerai, kad bent jau stogas už dyką, nes vietomis čia drėgna. Sėdome mes žinomą į vagoną be langų, nes taip smagiau, ir dardėjome per tiltus bei tunelius. Išlipę vyrai sumerkė kojas į šiltas versmes ir atgal į civilizaciją. Traukinyje japoniškas mergaitės balsas daug entuziastingai kažką pasakojo, aš galėjau tik trumpai surodyti: va čia sėdi buda, čia bezdžionėms padarytas tiltas per upę… Grįžti buvo jau šalčiau. Luką suvyniojome kaip nindzę ir dardėjome atgal.

Nosis atšilome tik Shinkansen traukinyje. Grįžę atgal į Kanadzavą turėjome 30min pasiblaškyti po Daiso parduotuvės lentynas, nes Darius norėjo dar išbandyti sento – onsen maudynes. Maudynės 500JPY už suaugusį ir 100JPY už vaiką. Vyrai po valandos grįžo išmirkę ir minkštučiai. Metas skubėti namo krautis daiktus. Ryt važiuojame į Nagoją ir sakome sayonara Japonijai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *