Šią dieną skyrėm pasiplaukiojimui jūroje. Rinkomės tarp dviejų laivų: Christina ir Eva. Abu laivai siūlo panašią kelionę, tad rinkomės pagal kainą. Eva plaukimą siūlė už 40 EUR, tad pasirinkome Christina ir į kelionę leidomės sumokėję 10 mažiau. Tiesa kelionė gavosi truputį kitokia nei tikėjomės, tačiau viskas nuo pradžių.
Prieš devynias grąžinome savo mašinuką Koso laivų terminalo parkavimo aikštelėje ir patraukėme link savo nusižiūrėto laivelio. Mums truputį nepasisekė, nes atvykę sužinojome, kad su mumis plauks turistinė prancūzų grupė, dėl to šiek tiek koreguojasi plaukimo planas. Pirma išvykimas pusvalandžiu anksčiau nei įprastai (gerai, kad patys ankstyvi buvome, norėdami užsiimti geresnes vietas) tiesa pracūziukai vėlavo, tad vis tiek išplaukėme 10 val:) Antra žadėtasis BBQ buvo pakeistas į paprastus pietus kavinėje.
Kai jau visi buvo savo vietose, pajudėjome iš Koso uosto. Išplaukus į jūrą galėjom apžiūrėti tiek Kosą tiek žvilgtelėti į Turkijos pakrantę, apstatytą baltais namukais. Tik spėjom išplaukti į atvirą jūrą, Luką bangos užliūliavo ir mažasis lūžo nelygioje kovoje. Didysis mano vyras irgi prie to trumpam prisidėjo.
Pirma stotelė Plati salelė su viena bažnyčia, dviem čia gyvenančiais žmonėmis ir ožkomis. Turbūt tas ožkų pienas kvepia čiobreliais, nes be jų krūmų daugiau ten niekas neauga. Pusvalanduką pasisukiojome po salą, pamankštinome kojas, Lukas užvalgė ir atgal į laivą. Tik sulipus, užėjo audra. Lietus, žaibavimas, vėjas ir aukštokos bangos. Keletas prancūzų laivo siūbavimo neatlaikė, Lukas turbūt jautėsi geriausiai: jis vėl sau ramiai pūtė į akį. Laivo kapitonas paaiškino, kad vaikai neturi jūros ligos, ji pas žmones atsiranda perkopus 20 metų. Dėl pablogėjusio oro ir pagedusios prancūzų savijautos, nuspręsta trečios salos nelankyti.
Kol atplaukėme iki Kalimnos, audra baigėsi ir vėl pasirodė saulė. Buvo duotos keturios valandos laiko. Per akis, pažiūrėti šį mažą miestuką. Šiek tiek užkandom restoranėlyje, maistas labai nesužavėjo ir jo buvo mažai. Įdomu kaip būtų buvę, jei būtume gavę BBQ. Pasivaikščiojom siauromis gatvelėmis, bet į ant kalno esančią bažnyčią lipti nesiryžome. Užsukom ir į kempinių gamyklėles, kuriose papasakojo kaip daromos natūralios kempinės. Bandau perpasakoti ką supratau. Kempinės daromos iš koralų. Tiesa sakant tai kažkoks gyvūnas, tik jis atrodo kaip augalas. Tik nukrapščius juos nuo akmenų, jie būna juodi ir kieti. Tuomet būsimos kempinės, merkiamos į kažkokį cheminį tirpalą, kad ištirpdytų tą kietą kiautą bei viduje esančias kriaukleles. Taip jos pasidaro šviesios. Kuo ilgiau jas apdoroji chemikalais tuo šviesesnės tampa. Tiesa tai trumpina jų tarnavimo amžių (naudojamos kasdien turėtų atlaikyti metus). Po to jos gražiai apkarpomos, išformuojama norima forma ir jau galima naudoti. Yra dviejų rūšių kempinės: stambiai porėtos ir smulkiai porėtos. Smulkiai porėtos labiau tinka vaikams, vien dėl to, kad jos švelnesnės.
Buvau užsukusi į dvi kempinių gamyklėles. Viena pačiame centre, kita paėjus tolėliau link TIC. Be abejo kainų skirtumas jaučiasi. Tiek ten tiek ten nusipirkome kempinių, tik centre esančioje parduotuvėje už kempinę mokėjau 6 EUR, kai tuo tarpu panašaus dydžio kempines nuošalesnėje parduotuvėlėje kainavo 2 EUR.
Užeiti į TIC jau nebespėjome, nes jis dirba iki 15:00. Užmačiau tik, kad po salą organizuojamos 2h kelionės, apvažiuojant ją visą. Kaina 10 EUR.