Samokov

Kelionei pasiruošę!!! Daiktai sukrauti, pasai kišenėse. Šepetukus pamiršome, bet čia bėda nedidelė. Skrendame apžiūrėti kaip gyvena šalis, kurioje žmonės “Taip”sako purtydami galvas, o “Ne” linkčiodami. Kur gyveno Baba Vanga su savo paranormaliomis galiomis, o ir šiaip keistų nutikimų čia netrūksta – vos prieš mėnesį čia iš dangaus pradėjo lyti pastipusiais paukščiais. Kur žmonės patys sugalvojo pasimatuoti komunizmą ir kur slėniuose tvyro lengvas rožių aromatas.

Į Bulgariją atvykome su lengvais techniniais trukdžiais lėktuve. Vėlavome valandą ir į nakvynės vietą Somokove atvykome tik pirmą nakties. Leidome sau ilgiau pamiegoti ir į kelią išsiruošėme tik 11val. Miestelis turi sovietikus kvapą, bet tiesą sakant kitaipPabarikutukas*- ir nesitikėjau. Vieni pažįstami bulgarai nusistebėjo kodėl nenakvojome Borovets, tačiau Borovets ne tik

kad sovietikus bet dar ir superturistikus. Aš geriau jaučiuosi tarp ramių gatvelių nei tarp devynaukščių viešbučių kompleksų. Plius Clock house nakvynė labai gera. 100 rankšluosčių ir patalų. Virtuvė su kavavire, orkaite ir turbūt visais įmanomais virtuvės įrankiais, net pas mus namuose tiek nėra.

Pasiruošę skrydžiui

Pirmą, ką nusprendėme išbandyti, buvo septynių ežerų regionas kalnuose. Užvažiavę puse kelio į kalnus užmatėme TIC. Nusprendėme užsukti. Ir gerai padarėme, nes pasirodo keltuvai iki septynių ežerų veikia tik savaitgaliais. Ten dirbantis senukas su juokingais antakiais mums mielai papasakojo apie apylinkes ir pasiūlė aplankyti netoliese esantį krioklį.

Visgi pirma pasukome link UNESCO taško – Rilos vienuolyno. Tai Bulgarijos Jeruzalė/Meka, sutraukianti mases turistinių autobusų. Vienuolynas pavadintas šv. Ivano garbei, gyvenusio netoliese esančiuose kalnuose. Ivanas matyt daug gero nuveikė, nes yra paskelbtas Bulgarijos globėju, o pats vienuolynas – Bulgarijos atgimimo simboliu. Pats vienuolynas pastatytas Xa. daug kartų sugriautas, apvogtas ir sudegintas, tačiau vis tiek iškildavęs. Didelį darbą padarė vienuoliai, kurių dėka vienuolynas tapo švietimo centrų. Lig šiol jame saugoma apie 16000 senovinių knygų. Kiemo centre stovi Marijos gimimo cerkvė, kur saugomi dėdės Ivano palaikai ir dar ten kažkokio caro maro širdis, o vienas pagrindinių akcentų raižiniais puoštas ikonostasas. Pats ikonostasas nėra didelis, vos kelių eilių, tačiau ir cerkvė neperdidžiausia. Visgi pagrindiniai elementai tilpo: trejos durys, Marijos ir Jėzaus atvaizdai prie karališkųjų durų, arkangelai iš šonų, eilė šventųjų ir nukryžiuotasis virš visų. Kanonus atitinka, mūsų komisiją praėjo, judėjome toliau.

Awesome Rilos vienuolynas

Pavažiavus keliu tolyn link kalnų galima aplankyti ir olą, kur gyveno Ivanas. Čia pat galima pasitikrinti savo galimybes patekti į dangų, nes tik tyros širdies žmogus gali įžengti į Ivano urvą. Mums Ivanas meh, tad važiavome toliau nekantriai laukdami kur gi tas kelias mus nuves. Išlindome pievoje, pilnoje besiganančių arklių. Šokome iš mašinos pasižvalgyti aplink po, kaip vėliau sužinojome, Kirilo pievą. Nuo ten dvi valandos kelio iki kalnų ežero, tačiau niekas iš mūsų kompanijos tokiai avantiūrai nepasirašė. Et. Labai norint galima ir iki septynių ežerų nukeliauti, vos 7h kelio. Beje jei užgaišote kalnuose anokia čia bėda. Rilos vienuolyje 300 celių, o vienuolių vos keliasdešimt, todėl laisvosiose vietose priimami apsistoti pasauliečiai.

Pieva apsupta kalnų

Mes tiek neužtrukome, laiko dar į valias, tad nusprendėme pasinaudoti malonaus senuko iš kalnų patarimu ir aplankyti Ovčartsi krioklį. Google apie jį nieko nežinojo, teko ieškoti pagalbos pas vietinius. Jie mums, blūdijantiems, greitai nurodė teisingą kryptį. 10min keliuku aukštyn ir mes jau prie krioklio. Krioklys net savo legendą turi. Gyveno kartą vaikinas ir mergina, tačiau vienas turkų didikas sugalvojo, kad mergina bus jo. Mergina manė kitaip, tad pabėgo į kalnus ieškoti pagalbos pas savo mylimąjį, kuris ten ganė avis. Deja turkai buvo greitesni ir ją pasivijo, tad jai nebeliko nieko kito kaip tik šokti į upę. Vietiniai šį krioklį ligi šiol vadina merginos Goritza vardu.

Relax prie krioklio

Paskutinė stotelė šią dieną – maistas. Nusprendėme išbandyti restoraną už kampo, kurį nakvynės vietos šeimininkė rekomendavo. Oj kaip mes prisikimšom pilvus. Galvojau, kad bus panašus pravalas kaip Makedonijoje, bet ne. Buvo labai skanu. Vištienos sriuba tiršta su mėsa ir gera sauja makaronų. Restorano firminiai patiekalai net tik kad gerai atrodo bet ir gerai valgosi. Firminė duona, avienos troškinys irgi nenusileidžia. Iš Kaymakanova kavinės namo vos vos parpuškavome. Gerai, kad tik už kampo.

Šį rytą mes su Dariumi kėlėmės anksčiau. Palikome močiutę su Luku parpti, o patys važiavome užkariauti bulgariškų kalnų. Pirma stotelė Borovets iš kur mus keltuvas turėjo nuvežti link Musala – aukščiausios Bulgarijos viršukalnės (2925m). Pavadinimas kilęs nuo Mus Allach (Alacho kalnas), kai dar Bulgarija buvo po osmanų sparnu. Senesnis šio kalno pavadinimas Tangra. Panašu bulgarai nežinojo, kad mes atvykstame ir niekas ten mūsų nelaukė. Velniava, antrą kartą Bulgarijos kalnai pakiša koją. Trečias bandymas buvo sėkmingas. Palikę mašiną septynių ežerų papėdėje, sėdome į keltuvus. 18BGN už kelionę į abi puses +5 BGN už mašinos įvažiavimą į rezervatą ir mes jau kylame medžių viršūnėmis. Kuo aukščiau tuo vaizdelis vis gerėja. Keltuvo gale mus jau pasitiko jūros violetinių krokų. Skubame žiūrėti ežerų, kuriuos sako priverkė viena milžinė, gedėjusi dėl savo mylimojo. Jei apylinkėse pamatysite būrį žmonių baltais apsiaustais, neišsigąskite, tai ne kukluksklanas, tai dunovisti religijos atstovai, atėję pamedituoti į kalnus. Netrukus ir mes pradėjome medituoti. Iš pradžių matosi tik vienas ežeras, kylant aukščiau išlenda antrasis ir t.t. Galiausiai, užlipus ant aukščiausios viršukalnės, matosi visi septyni.

Užšalę ežerai ir takai aplink juos

Kalnuose visuomet rasi užburiančių vaizdų. Vienas minusas, pridedantis ekstremalumo, kad kalnuose gegužės mėnesį ledynai vis dar tirpsta. Eini ledynu ir girdi tau po kojomis čiurlenant upeliukus. Žinoma ir didžioji dalis takų žymėjimų po sniegu, tad būna vietų, kad tenka orientuotis kaip sako nuojauta. Sutikome žmonių, kurie dar papildomai prisideda azarto, į kalnus išėję su baltais miesto kedukais arba ofiso batais. Sklinda legendos, kad mūsų sutiktas tailandietis vis dar klaidžioja kalnuose.

Spalvos Mmm..

Į priekį ėjome su visais. Grįžimui pasirinkome alternatyvą, apžiūrint ežerus iš arčiau. Kelias ilgesnis, tačiau pasaka pietauti prie vieno iš ežerų kranto (berods tai buvo Okoto), kai aplink nei gyvos dvasios, o ir leistis sniegu man asmeniškai buvo smagiau nei žeme. Ir kaip galima kalnus iškeisti į gultus? Šią dieną užbaigiame su kalnuose rinktų čiobrelių arbata, šonkauliais ir Eurovizija. Sakėme, jei laimės mūsiškė, atsidarysime degtinės butelį, kuri gavome dovanų iš namo šeimininkės.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *