Carrara

Ryte prasikrapštę akis nuskubėjome lankyti Florencijos centro. Kelionę pradėjome nuo Senojo tilto (Ponte Vecchio), permestu per Arno upę. Nepatikėsite jis pats seniausias Florencijoje. Iš pradžių buvęs paprastu tiltu, kelis kartus paplautas, kelis kartus atstatytas, galiausiai apsistatė nameliais-prielipomis. Taip buvo patogiau prekybininkams gyventi ir pardavinėti prekes toje pačioje vietoje, be to pasiimti prekes iš valties per savo namo langą daug paprasčiau, nei krovinį vilkti per žmonių pilną tilto gatvelę. Sakoma būtent nuo čia kilo žodis bankrotas. Banco rotto reiškia sulaužytas suolas. Kai prekeivis negalėdavo susimokėti mokesčių atlėkdavo kareiviai ir sutaršydavo prekystalį. Neturi prekystalio, nėra kaip pardavinėti. Negali pardavinėti, tau batai, o tiksliau bankrotas.

Tiesiai virš galvų nutiestas koridorius, tiems kuriems bankrotas dar toli gražu negresė. Corridoio Vasariano jungia senuosius rūmus su Piti rūmais. Koridoriaus idėja kilo žinoma Medičiams, jų pinigai čia ir buvo sumerkti. Viskas tik tam, kad Florencijos valdovai galėtu laisvai vaikščioti, nesibaimindami dėl savo gyvybės.

Trumpas sustojimas prie kiaulės/šerno (Porcellino) turgaus, kuriame šilką pardavinėjo. Ryšio tarp šerno ir šilko nematau. Dabar čia pardavinėja rankines tai bent šioks toks ryšys yra. O va turgaus skliautai iš tiesų gražūs. Žmonės kalba šerno statula laimę neša. Nueikite ten ir suprasite, ką reikia padaryti, kad šernas-džinas visus norus išpildytų.

Metas pristatyti Florencijos “solomon”. Vilnius pilnas solomon grafiti. Tiesa mūsiškis kaip koks keturmetis tik savo vardą rašyti moka, o va Florencijos tepliotojas pasistūmėjo kiek tolėliau. Matomai kūrybiška aplinka paveikė. Ką čia Fabijoniškės prieš Florencijos tapybą ir architektūrą. Taigi kažkada jis kaip tikras grafiti atstovas chuliganiškai, tačiau su polėkiu pradėjo kelio ženklus apipavidalinti. Vėliau jam miesto valdžia oficialiai leido tęsti šią veiklą ir dabar smagiai apipieštų plytų ar eismo krypčių ženklų galima rasti kone kiekvienoje senamiesčio gatvėje. Iniciatyva žavinga. Taip ir toliau žmogau. Wroclave yra žaidimas “surask nykštuką”, tai Florencijoje be didelio vargo galima žaisti “surask linksmą kelio ženklą”. Tuo mes ir užsiėmėm tas kelias valandas.

Atėjo metas susipažinti su jau kelis amžius skaičiuojančia kūryba. Senieji rūmai (Palazzo Vecchio) ir vėl gi Medičių šeimos palikimas. Čia įėjimą saugo Mikelandželo Dovydas. Tiesa netikras. Šalia savo vandenis gano Neptūnas. Pats rūmų statytojas Kozimas I de Mediči toje pačioje aikštėje joja ant arklio ir prižiūri savo valdas. Kitoje aikštės pusėje Loggia dei Lanzi įėjimą saugo Medičių liūtai. Šioje arkomis puoštoje erdvėje medūzos galva puikuojasi Persėjas, o Heraklis grumiasi su kentauru Nesu. Legenda pasakoja, kad Nesas norėjo Heraklio žmoną pagrobti ir štai akmenyje iškaltoje scenoje Nesas gauna pagal nuopelnus (bent man taip pasirodė). Puiki įžanga į Uficių galeriją. O galerijos abu sparnus puošia Donatelo, Leonardas, Mikelandželas, Dante, Vespučis, Galilėjus, Petrarka ir dar geras tuzinas kitų statulų. Mes vos 10min miesto centre, o jau turbūt pripyliau kokius 15 žinomų žmonių ar personažų. Tada pradedi suprasti Florencijos sindromo prasmę. Net man galva apsisuko.

Ant Senųjų rūmų sienos, už Heraklio skulptūros slepiasi dar vienas grafiti, tik šis daug senesnis, nei tie supaišyti ant kelio ženklų. Manoma, kad čia savo kūrybą paliko da Vinčis. Su grafiti mes vis dar nebaigiame, be menininko Clet ir jo kelio ženklais yra dar ir Blub, kuris da Vinčį, Botičelio Venerą net Amy Winehouse ir daug kitų patupdė po vandeniu su nardymo kaukėmis. Jei dar negana, sukame prie Dantės namų. Čia ant grindinio plytelės, papylus vandens išryškėja poeto reljefas, o visai čia pat stovi benediktinų abatija. Manoma, kad būtent čia Dantė pamatė savo gyvenimo meilę Beatričę. Dar negana? Sukame link Boboli sodų (įėjimas 6eur). Čia jaukiai grotoje sulindę ilsisi faunai. Čia sukame ratus apie Okeano statulą menamai apsuptą Nilo, Gango ir Eufrato. Akys užsikabina už prie uolų grandinėmis prikaltos Andromedos ir Persėjo, skubančio jos gelbėti. Jei kas sakys, kad Florencijoje meno tiršta, patikėkite Florencijoje meną peiliu galima raikyti. Uff…

Parkavimo laikas tirpte ištirpo. Metas judėti iš centro. Sumuštinius su jaučio skrandžiu paliekame kitam kartui. Finalinis ir tikrai neprasčiausias akcentas Porte Sante kapinės. Nuo ten dar kartą apžvelgėme Florencijos panoramą su dominuojančiu Florencijos katedros kupolu. Pačios kapinės vertos dėmesio, jei nesibaidai į kaklą tau kvėpuojančių 1000+ vėlių. Kai kurie antkapiai tikrai nuostabūs meno kūriniai. Taip kaip ir priklauso Florencijai. Čia ilsisi Pinokio autorius bei Vespuči šeima, kalta už Amerikos vardo suteikimą.

Viskas, pamojuojame Florencijai. Jos siauroms gatvelėms ir dažnai nervus gadinančiu eismu, o mes maunam į Pučinio gimtąjį miestą Luką, kuris man širdžiai mielas dėl čia vykstančio cosplay renginio. Beje vieno didesnių Europoje. Nuo ryto alkanais pilvais, lendame į pirmą Lukoje užmatytą piceriją. Dar turim daug reikalų, tad pasistiprinti būtina.

Lukos miestelio simbolis yra Guinigi bokštas. Gal ne tiek aukštas (45m) kiek išskirtinis tuo, jog ant jo viršaus auga medžiai. Jei norima pasivaikščioti šių medžių paunksmėje, teks susimokėti 5eur.

Po bokšto patraukiame prie Palazzo Pfanner ir jo sodo. Jaukus ir palyginus su Boboli mažas sodas sužavėjo net Holivudo prodiuserius, nes šį sodą galima išvysti filme “Damos portretas” su Nikole Kidman, John Malkovič ir Christian Bale. Sunku patikėti, jog tai alaus darykla. Baltos klasikinės skulptūros ir povai man niekaip nesiderina su bravoru.

Atėjo metas super popsinei lankytinai vietai. 20min kelio ir mes jau parkuojamės Pisos miestelyje. Pisos bokštas, o tiksliau varpinė turi beveik 4 laipsnių pasvirimą. Kas mano galva tikrai nėra juokinga. Abu Dabyje yra statinys kuris pasviręs 18 laipsnių, tačiau, jis tyčia taip buvo projektuotas, o va Pisos projektuotojai šito tikrai nebuvo planavę (viskas per tuos livorniečius, naktimis vogusius iš pamatų akmenis!).

Bokštas pradėjo svirti jau XIIa. Situacija dar pablogėjo XIVa., kai statinys buvo pabaigtas. 1990m pasvirimas pasiekė 5,5 laipsnius. Tada italai sušuko: Mamma Mia! Kaip mes iš turistų pinigus viliosim, kai bokštas nugrius. Susisėmė vyrai. Uždarė bokštą ir pradėjo jo rekonstrukcijas. Pirmiausia nurinko varpus, kad palengvintų konstrukciją. Nurinko ir aplinkinius namus, jei visgi kartais bokštas imtų ir nugriūtų. Tada suinkaravo sienas, išvežė baisinį kalną žemių, kad sutvirtintų nestabilų bokšto pagrindą. 2001m bokštas vėl buvo atidarytas. Protingi kurmiai paskaičiavo, kad šito pakaks kokiai 300-tams metų. UNESCO paveldas išsaugotas. Ironiška tai, kad nestabilus pagrindas, pasmerkęs bokštą vis daugiau svirti buvo ir jo gelbėtojas. Šią vietą krėtė keturi žemės drebėjimai. Aplinkiniai pastatai subyrėjo, o bokštas stovėjo, na tiksliau sviro kaip sviręs. Netvirtas pagrindas sugėrė vibracijas.

Parkavimą Pisoje savaitgalį gavome nemokamai. Čia gerai. Prie bokšto net ir nesezono metu tuntas žmonių. Vieni kojomis kiti rankomis vis bando ramstyti tą vargšą bokštą. Na, kad tik padėtų. O man labiausiai patiko šis užrašas:

Atskiros pastraipos be abejo nusipelno Pisoje gyvenęs Galileo. Galileo di Vincenzo Bonaulti de Galilei laikomas visokių protingų mokslų pradininku ir tėvu. Jis mėtė skirtingo svorio kamuolius nuo Pisos bokšto, taip pagrįsdamas hipotezę, kad kūnų pagreitis nepriklauso nuo jų masės. Jis teleskopo pagalba įsitikino, kad Mėnulio paviršius nėra lygus, Venera kaip ir mūsų palydovas turi fazes, apžiūrėjo Jupiterio palydovus, Saturno žiedus bei Saulės dėmes. Ištyrinėjęs Keplerio supernovą, padarė išvadą, kad visata kintantis objektas. Tai buvo paskutinė plika akimi matyta supernova, antroji planuojama po poros metų, tad ruoškitės. Be visa ko mūsų šaunuolis mokslininkas gavo per nosį, kai paantrino Kopernikui, jog žemė sukasi aplink Saulę. Inkviziciją tai stipriai sutrigerino. Buvo apšauktas begėdžiu eretiku ir užrakintas namuose, kad neplatintų toliau šios kvailystės. Visgi jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas pas Mahometą. Pas mokslininką ėmė plaukti jo tyrimais besižavintys asmenys. Jis ir toliau uoliai dirbo ir tyliai po nosimi šnibždėjo: Eppur si muove (o vis dėl to ji sukasi). Praėjus vos 359 metams po Galileo mirties, bažnyčia nusprendė, kad mažumėle pasikarščiavo ir atsiprašė.

Aš vis dar negaliu atsispirti itališkiems ledams, tad nepagailiu 4,5 eur ir išragaujam keturis itališkus skonius. Vienas jų, žinoma, pistacinis. Taip taip, aš labai nuspėjama. Na paskutinė kvaila fotkė su ledais ir bokštu, atsisveikinme su Stebuklų aikšte (Piazza dei Miracoli) ir raukiam šitą reikalą.

Prieš nakvynės vietą dar aplankome Viaredžo (Viareggio) paplūdimį. Jei būtume čia atvykę dienos metu, būtume sudalyvavę ne ką prastesniame karnavale nei tas, kuris vyksta Venecijoje. Čia iš papier-mache kuriamos didžiulės platformos paradui, vaizduojančios ir dažnai pašiepiančios šių dienų aktualijas.

Pasiklausome kaip ošia Ligūrijos jūra. Dabar jau oficialiai skersai Italijos pervažiavome. Nuo Po deltos ir Adrijos jūros iki Viaredžo ir Ligūrijos jūros.

Beje, miestelis, kuriame nakvojame irgi turi kuo didžiuotis. Netoli jo įsikūrusios marmuro kasyklos. Kararos marmuras vienas brangiausių pasaulyje. Tai įvertino net pats Mikelandželas, važiuodavęs čia rinktis pačių geriausių luitų savo darbams. Kad ir kaip bebūtų gaila, laikas mus pradeda spausti, tad reikia prasimėtyti objektus iš mūsų sąrašo. Po Apuanų kalnus su kasyklomis ir Toskanos – Emilijos apeninus būtinai pasikarstysiu kitą kartą.

Dieną užbaigiu su grupe iš Pisos: The Zen Circus – Nati per subire

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *